Šį antradienį Seimas po pateikimo pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, draudžiančioms bet kokį smurtą prieš nepilnamečius – ne tik fizines bausmes, bet ir emocinę prievartą, nusikalstamą nepriežiūrą.
Šiuo metu įstatymai leidžia tėvams vaiką drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžia jį kankinti ar žeminti jo garbę ir orumą.
Už tai, kad Seimas svarstytų šias pataisas, balsavo 57 parlamentarai, 7 buvo prieš ir net 41 pasipriešino projektui susilaikydamas. Tarp pastarųjų – kaip ir priešingoje pusėje – buvo visų frakcijų atstovų. Daugiausia – net 22 prieštaraujantys – atstovavo konservatoriams.
Nieko stebėtina. Didelė dalis dešiniųjų, pasitelkusių politikuojančius Bažnyčios hierarchus, visuomet priešinosi bet kokioms europietišką vertybinį pagrindą turinčioms iniciatyvoms.
Antradienį pateiktų pataisų autorė „tvarkietė” O. Valiukevičiūtė jas teikė ir konservatorių valdymo metu, bet jos tuomet, žinoma, buvo atmestos.
Įdomu, kad už kuo didesnį valstybės kišimąsi į piliečių moralės ir vertybinio apsisprendimo reikalus agituojantys konservatoriai, siekdami pateisinti savo pasipriešinimą bet kokio smurto prieš vaikus draudimui, išvertė kailį tiek tada, tiek dabar.
Pagrindinis jų argumentas – esą tokios pataisos įteisina valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą, suteikia neribotas galimybes draudimais piktnaudžiauti ir ardyti šeimas.
Panašius argumentus kai kurie dešinieji dėstė ir 2011 m. priimant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuriam, tiesa, nedrįso taip atvirai pasipriešinti.
Tačiau būtent toks įstatymas parodė, kad kuo didesnis „valstybės kišimasis” sprendžiant smurto šeimose ne tik prieš moteris, bet ir prieš vaikus problemą yra tiesiog būtinas.
Vos šiam įstatymui pradėjus veikti, paaiškėjo, kad smurto šeimoje mastas Lietuvoje yra milžiniškas. Tai paliudijo ir policijos, ėmusios linkti nuo skundų ir nusikaltimų naštos, dejonės.
Bet konservatoriams, atvirai sukilusiems prieš absoliutų draudimą mušti ar emociškai žaloti vaikus, labiau rūpi kažkoks „šeimos balansas”, „privatumas” ir, aišku, „tradicijos”, „vietos specifika”.
Šias savo įsikaltas vertybes dešinieji politikai pastaruoju metu gina ir kitame fronte – sukilę prieš Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje.
Konvencijoje jiems labiausiai kliūva tai, kad ji numato visišką laisvę žmogui pasirinkti, kuo save laikyti – vyru ar moterimi, o valstybei draudžia šią teisę žmogui riboti.
Vienas aršiausių partijos kovotojų su tokiomis „baisybėmis” R. Dagys net ėmė trimituoti apie šaliai gresiančią „totalitarinę santvarką” – esą vaikai jau darželiuose bus prievarta verčiami homoseksualais ar transseksualais.
Reikėtų pripažinti, kad konservatoriai šiame „šventojo karo” fronte yra ne vieni. Tai parodė ir antradienio balsavimas. Pavyzdžiui, dešiniuosius aktyviai rėmė didelė dalis „Drąsos kelio” frakcijos narių.
Apie nieką daugiau, tiktai apie vaiko teises ant kiekvieno kampo šaukiantys „mergaitės gynėjai” šį kartą ėmė ginti kažkokią „paprotinę teisę”, kurią šiuolaikinė Europa neva dabar nori sunaikinti.
Taip postringavo vienas „drąsuolių” ideologų A. Patackas, kuris, kaip ir daugelis jo bendražygių, karą su „pedofilų klanu” derina su aršia kova prieš Europą, esą siekiančia sugriauti Lietuvos moralę.
Šioms pataisoms priešinosi ir nemažai valdančiųjų „darbiečių”, socialdemokratų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovų.
Pastarieji naujojoje valdžioje, atrodo, galutinai užėmė vietą, kurioje ankstesnėje dešiniųjų koalicijoje buvo radikaliausias konservatorių sparnas.
Tad akivaizdu, kad marga kompanija į tautos moralės ir tapatybės gynybą stoja ne dėl kokių nors savo partijų politinių ideologijų, nors ir mėgsta tuo dangstytis.
Po antieuropietiško provincialumo vėliava politikai buriasi ne dėl to, kad yra „konservatyvesni už kitus”.
Tiesiog daugelis jų vadovaujasi iš esmės autoritariniu supratimu apie valstybės ir žmonių moralės santykį bei visuomenės gyvenimą apskritai.
Kitas svarbus motyvas – politinis išskaičiavimas.
Dažnas politikas, nesvarbu jo spalva, Seimo salėje orientuojasi į „kitokiems” piliečiams priešiškos dalies visuomenės nuotaikas, o savo vienmandatėje apygardoje – į tai, ką pamokslauja vietos klebonas.
Tokie veikėjai visada priešinsis bet kokiems europietiškiems vėjams – ar tai būtų bet kokio smurto prieš moteris ir vaikus draudimas, ar Vyriausybėje vėl įstrigę projektai įteisinti partnerystės institutą.
Situacija nesikeis arba keisis labai pamažu, kol žmogaus teises bei laisves europietiškai ir sovietiškai suvokiančių politikų jėgos bus apylygės.
