Laikai pasikeitė negrįžtamai, vertybinė politika taip pat yra praeitis. Dabar dominuoja pragmatinė politika, ir V. Landsbergis pralaimės net ir laimėjęs.
Ir ne todėl, kad dabartinis TS-LKD pirmininkas yra pragmatikas. Jis, tiesą sakant, toks ir nėra. A. Kubilius, kaip ir daugelis jo kartos politikų, yra realistas. Bet realistas ne tradicine šio žodžio prasme. Realistas šiuo metu yra tas politikas, kuris žino, kaip pasikeitė visuomenė ir kokiomis priemonėmis ją galima paveikti, kad tik remiantis į vartotojiškos visuomenės mentalitetą galima sulaukti partijai reikalingo palaikymo.
Sąjūdietiškas bendravimo su visuomene metas jau seniai pasibaigė. Atvirkščiai, visuomenė per televizoriaus ekranus atidžiai stebi, ar politikas atitinka naujus, įvairių informacinių manipuliacijų būdu jai pačiai pakištus standartus.
Stengdamiesi atspėti naują visuomenės skonį politikai griebiasi net šokių ir dainavimo. Kalbėjimas apie vertybes laikomas sentimentalių, senoviško mąstymo politikų užsiėmimu. Naujos kartos politikai visiškai atribojo politikos formavimą nuo jos aptarimo su rinkėjais, palikdami bet kokių idėjų pristatymą ar diskusiją žiniasklaidos manipuliacijoms.
Didžiąją sąjūdietiškos politikos dalį sudarė betarpiški susitikimai su žmonėmis. Miestuose, miesteliuose ir gyvenvietėse susitikimai su ne vien judėjimo šalininkais vyko kasdien ir norint patraukti gyventojų dėmesį nebūtinai reikėjo vežtis su savimi šokėjų ar dainininkų.
Salėje sėdintis rinkėjas gal ir menkiau nei per radiją ar televizijos ekraną girdėdavo, kas sakoma iš tribūnos, tačiau žmogiškas bendravimas buvo turiningesnis nei ginčas su televizoriumi.
Išskirtiniai susitikimai su tremtiniais ir virš galvų tvyrančio bendro istorijos prisiminimo bei išgyvenimo negalėjo pakeisti joks, net įtaigiai sukurtas dokumentinis filmas.
Bendravimo su žmonėmis forma yra neatsiejama vertybinės politikos dalis. Deja, ta forma ne tik jau dvelkia susvetimėjimu, bet ir natūralių žmogiškų kontaktų praradimu. Natūralų žmonių požiūrį į valdžią ir atvirkščiai pakeičia surežisuotas. Ir tai būdinga visoms iš komunistinio bloko išsivadavusioms ir per trumpą laiką naujoje technologinėje eroje atsidūrusioms valstybėms.
Psichologė ir kultūrų tyrinėtoja E. Kornejeva taip apibūdina situaciją rytų slavų valstybėse: „Televizoriai pas baltarusius, ukrainiečius ir rusus yra visur: namuose po kelis, kartais net kiekviename kambaryje, įskaitant virtuvę. Jie stovi ant stovų, kabo ant sienų ir palubėse kavinėse, restoranuose, stotyse ir metro. Mažuose miestuose ir kaimeliuose, kur nėra nei restoranų, nei metro ir gyvo kultūrinio gyvenimo kaip miestuose, televizorius – vienintelė laisvalaikio praleidimo priemonė, išstumianti visas kitas laiko praleidimo formas į sąmonės periferiją. <...> Žiūrovas mato ne tai, ką regi jo akys <...> girdi ne tai, ką girdi, o tai, ką jis turi girdėti ir matyti pagal sumanymą tų, kurie kuria tekstus ir leidžia juos per kalbančias galvas“ (E. Kornejeva. Putino karalystė. Neostalinizmas liaudies prašymu).
Lietuvoje – ne kitaip. Politikas dažniausiai atpažįstamas tik iš televizoriaus ekrano. Rečiau rodosi – krenta ir populiarumas. Todėl politikai net orumą žeminančiomis sąlygomis, sukandę dantis dalyvauja ir prastos kokybės pramoginėse laidose.
Susitikimai su rinkėjais yra atgyvena. Per rinkimų kampaniją savo apygardoje taip ir nesulaukiau kandidatų į Seimą susitikimo su visuomene. O juk daug kam norėtųsi išgirsti, kaip politikas formuluoja mintis ne tarp televizijos kamerų, kaip atrodo nepudruotas, ne ant pakylėtos sėdynės.
O ką jau kalbėti apie tokias skambiai tariamas vertybes: šeima, patriotizmas, solidarumas, istorinė atmintis. Be gyvo bendravimo su žmonėmis mokyklose, universitetuose, kultūros centruose jos yra tas pats, kas dantų pastos reklama.
Bet naujieji politikai nesijaudina – jų manymu, jeigu perka dantų pastą, nupirks ir idėjas. Svarbu, kad viskas būtų rinkoje. Valdžios ir visuomenės santykis iš atstovavimo ir dalyvavimo tapo komercinis.
Žmonės renka valdžią kaip įmonę, kuri gamina, reklamuoja ir parduoda idėjas, o kartais jas ir įgyvendina. Kitos ir žaidimo taisyklės. Šiuolaikinė politika gyva tik manipuliacijomis, užkulisiniais žaidimais ir slaptais susitarimais. Kaip apgauti visuomenę, jau yra atskira mokslo šaka.
Sąjūdis, o iš dalies ir besikuriantys konservatoriai, buvo išskirtinis visuomeninis, politinis darinys, sugebėjęs žmones sukviesti į aikštes ir sales. Tada potencialios valdžios ir visuomenės santykiuose baimę pakeitė tolerancija, bendradarbiavimas ir natūralus, netgi naivus, atvirumas.
Kai konservatoriai kalba apie vertybinę politiką, būtent tą aplinkybę ir atgaivina bent jau aną metą prisimenantys gyventojai.
Manau, kad jiems žmogiškas bendravimas yra netgi svarbiau už kokią nors konservatyvią idėją. Tačiau pamažu konservatoriai apaugo biurokratine siena, patys pradėjo nebevengti manipuliuoti visuomene, ir kalbos apie vertybes darėsi vis mažiau įtikinamos.
Santykiai su visuomene pastaraisiais metais TS-LKD tapo didžiausia problema. Daug kas už konservatorius balsavo tik iš tradicijos. Manau, kad dėl šios priežasties V. Landsbergis ir lipa ant partinės rinkimų statinės. Žinoma, pakeisti jau nieko nebeįmanoma, bet nors ir beviltiška pastanga, vis tiek kelia pagarbą.
