Tokios išminties, regis, nepaiso ir didžiosios politikos naujokai „Drąsos kelias” su savo vedle N. Venckiene, ir didžiulę politinę patirtį turintys konservatoriai.
Šią savaitę Seime vykęs balsavimas dėl N. Venckienės teisinės neliečiamybės – dar vienas ryškus požymis, kad kelerius metus pūstas milžiniškas violetinės isterijos burbulas baigia išleisti paskutinį orą.
Buvusios teisėjos neliečiamybės panaikinimui pritarė net 80 parlamentarų, o tam priešinosi 38 veikėjai – prieš balsavo 23, susilaikė 15.
Kaip ir buvo galima prognozuoti, „už” balsavo absoliuti dauguma konservatorių, visi posėdyje buvę socialdemokratai, liberalai, po keletą politikų iš Mišrios grupės, „tvarkiečių” ir „darbiečių” gretų.
O violetinės tiesos, be pačios N. Venckienės bendražygių, stojo ginti Lietuvos lenkų rinkimų akcija, keli radikaliausio konservatorių sparno atstovai, „tvarkiečiai”, dauguma „darbiečių” ir teismuose su „sistema” kovojantys jų lyderiai.
Pati „Drąsos kelio” frakcijos seniūnė, jau anksčiau pradėjusi skleisti gandus, kad su ja tuoj bus fiziškai susidorota, savo asmenybės svarbą pabrėžė nedalyvaudama posėdyje. Tačiau jos pamokslas, kurį iš Seimo tribūnos skaitė buvęs kunigas J. Varkala, truko net valandą.
Seimo balkonuose grūdosi čia ne pirmą kartą sukviesti „mergaitės gynėjai”, kurių įniršis po balsavimo tiško ant parlamentarų galvų.
Isterija rodo, kad ši publika vis dar tikėjosi esanti labai svarbi ir reikšminga, bet ta iliuzija buvo negailestingai sugriauta.
Mat politikai, kurių daugelis dar visai neseniai drebėjo prieš visagalę Lietuvos tetą, parodė, kad jų ši baimė nebevaldo.
Taigi „drąsuoliai” toliau žengia į politinę nebūtį. Žinoma, šio darinio vadai tebemėgina ir mėgins demonstruoti, kad yra kitaip.
Vargu. Antai antradienį prie Seimo surengtas kelių šimtų dalyvių mitingas išsikvėpė net dorai neįsibėgėjęs.
Tikrą šios „partijos” padėtį rodo ir praėjusį savaitgalį Kaune neįvykęs jos suvažiavimas, į kurį susirinko vos kelios dešimtys „delegatų”.
Tad N. Venckienei ir kompanijai belieka džiaugtis itin liberaliais įstatymais, kurie leidžia ne tik sukurti tokias butaforines „partijas”, bet ir joms dalyvauti rinkimuose.
Seime sutūpę „drąsuoliai” turėtų dėkoti likimui, kad per rinkimus violetinis traukinys dar tebepūškavo, o daugiau nei 100 tūkst. piliečių komandiravo juos ketveriems metams į parlamentą, užtikrindami dosnius atlyginimus ir solidžias biudžeto dotacijas „partijai”.
Pernelyg susireikšminti ir atrodyti daug svarbesni, nei iš tiesų yra, pastaruoju metu mėgina ir viena pagrindinių šalies politinių jėgų konservatoriai.
Opozicijoje atsidūrusių dešiniųjų saulė, žinoma, nusileido ne taip žemai kaip „drąsuolių” ir, aišku, ne visam laikui. Todėl ir lengviau vaidinti, kad jų dantys neva vis dar aštriausi, o raumenys – stipriausi.
Sulipdyta šešėlinė Vyriausybė posėdžiauja ir leidžia įvairius nutarimus kaip ir tikrasis ministrų kabinetas.
Dešinieji viešai skelbia ir tų posėdžių nuotraukas, kurios daug kam kelia šypseną.
Komiškai atrodė ir šią savaitę vykęs Seimo konservatorių frakcijos susitikimas su ūkio ministre socialdemokrate B.Vėsaite.
Prieštaringais pareiškimais garsėjanti politikė jau seniai tapo pagrindiniu konservatorių ir jų propagandininkų pajuokos objektu bei taikiniu kairiojoje Vyriausybėje.
Nenuostabu, kad šį susitikimą konservatoriai pasistengė paversti kuo platesne viešųjų ryšių akcija – jis buvo tiesiogiai transliuojamas internetu, o daugelis šešėlinių ministrų jį čia pat komentavo savo socialinių tinklų profiliuose.
Pokalbio su ministre turinys buvo labai paprastas – konservatoriai daugiausia iš jos tyčiojosi, kabinėjosi prie žodžių, balansuodami ant asmeninių įžeidimų ribos.
Dešinieji dar labiau sustiprino savo, kaip „rimčiausios ir solidžiausios” partijos, įvaizdį, paskelbdami, kad atšaukia interpeliaciją ministrei, kurią esą rimtai planavo prieš susitikimą.
Vis dėlto daugelis partijos veikėjų, atrodo, itin rimtai vertina šią šešėlinę veiklą, ypač tie, kurie liko už jos borto.
Pavyzdžiui, vienas konservatorių partijos ir Seimo naujokų, žymus operos solistas V. Juozapaitis šią savaitę patvirtino, kad šešėlinė Vyriausybė nebuvo suformuota taip ilgai, nes dėl portfelių vyko užkulisinė kova.
Tai V. Juozapaitis atskleidė prapliupęs ilga kaltinimų tirada partijos vadovybei, kuri jo nepaskyrė šešėliniu kultūros ministru.
Pasijutęs neįvertintas solistas apkaltino A.Kubilių ir jo aplinką nedėkingumu, nusikaltimais kultūrai, pasipūtimu, uždarumu, intrigomis.
Beje, tuo pačiu dešiniųjų elitą kaltina ir bene rimčiausias A. Kubiliaus varžovas būsimuose konservatorių vedlio rinkimuose šios partijos patriarchas V. Landsbergis, 2000 metais atvedęs ją į pražūtingus Seimo rinkimus.
Valdydamas partiją V. Landsbergis pasižymėjo tomis pačiomis neigiamomis savybėmis. Tačiau tai europarlamentarui netrukdo jo dvikovos su savo įpėdiniu vadinti didžiuliu istoriniu įvykiu, lemsiančiu ir partijos, ir Lietuvos ateitį.
Kad ir kur pažvelgsi, susireikšminimas – itin pavojingas virusas. Jis pakerta ir jauną, ir seną, o juo užsikrėtęs lengvai neišsigydysi.
