Visai ne todėl, kad kai kurias gatves remontuoja (suremontuos ir bus geros, gaila tik, kad viskas Vilniuje, o Kaune toks reljefas, kad jūs neklauskit – buvau aną savaitę, tai negalėjau suprasti, kaip jūs, kauniečiai, galite kur nors nuvažiuoti, ten jau ne duobės, o mėnulio krateriai, ten greitai galima bus iš žemės gelmių dujas ir naftą išgauti be specialios įrangos).
Suprantate, kai mums tenka koks tarptautinis renginys, mes pradedam lakstyti kaip vištos be galvos. Kad tik, supranti, užsienio svečiai pamatytų mus iš gražiausios pusės. Reikia apsikuopti bet kokia kaina, ypač kuo arčiau prie ponų pravažiavimo trasos.
Tas pats buvo su ir su Europos kultūros sostine, ir su Anglijos karalienės vizitu, ir su smulkesnio lygio tarptautiniais įvykiais. Nieko naujo. Įtariu, panašiai bus ir su euro įvedimu: niekas nežino kodėl, niekas nežino, kokia bus nauda, bet būsime kaip rimti Europos džentelmenai. Turėsim eurą, kaip graikai ar kipriečiai, bus mums prestižas ir garbė.
Aš už tai, kad mes gyventumėm gražiai ir tvarkingai, ir kad viskas tviskėtų švara ir prabanga. Tačiau mane siutina tai, kad mums dėl savęs nieko nereikia: pradedame su skudurais ir šluotomis blaškytis, tik kai kas nors rengiasi atvažiuoti.
Štai jums paprastas pavyzdys. Daugelis žino, kad kelias iš Vilniaus tarptautinio oro uosto per nykius sostinės rajonus yra menka reklama Lietuvai. Sakykim paprasčiau: klaikūs, aprūdiję, ir tik nesuprantamiems tikslams ir neaiškiems klientams reikalingi baisūs kioskai, riogsantys kaip antkapiai komunizmui ir prekiaujantys tomis prekėmis, kaip ir greta esantys prekybos centrai (pastarieji, jeigu ką, dar ir pajamų nuo mokesčių neslepia). Už tuos kioskus yra baisesni tik idiotiški savadarbių įstiklinti balkonai, kurie bet kurį daugiabutį namą daro panašų į Centrinės Azijos pabėgėlių bendrabutį purviname Rusijos provincijos mieste. Tuose balkonuose nieko doro nelaikoma, tik rudenį atsivežti iš sodų arba iš tėvukų kaime rauginti agurkai, seni paltai ir dviračiai, kuriais niekas nebevažinės.
Toks įstiklintas balkonas puošia pastatą taip pat, kaip nuorūka, priklijuota lipnia juosta ant kaktos, puošia žmogaus veidą. Pagalvokite apie tai.
Tai štai, tie prakeikti kioskai kažkodėl pasidarė problema dabar. Nes, matai, gali atvažiuoti atsakingi pareigūnai, užsieniečiai, o gal net ir kokia valstybės ar Vyriausybės galva, ir pamatę tuos kioskus, pagalvos apie mus kažką. Jūs įsivaizduojate, kad koks nors prasiskolinusio Europos pakraščio atstovas gali apie mus susidaryti neigiamą įspūdį. Jie gali paskui nenorėti priimti iš mūsų pagalbos, kai mes Lietuvoje įvesim eurą. Mes jiems siūlysim keliasdešimt milijonų, o jie sakys – neimsim iš jūsų, jūs atsilikę nevalos.
Bet iš tiesų, pamąstykim. Ar gali būti taip, kad apie mus taip pagalvos - kad mes esam kažin kokie atsilikę prastuomenės atstovai? Kurie užvis labiausiai mėgsta Rusijos TV kartojamą produkciją, šaldytus koldūnus, užkeptus taukuose ir pašildytus mikrobangų krosnelėje ir perkantys drabužius skudurynuose?
Gal apie mus pagalvos, kad mes negalime susitvarkyti nei su kontrabandiniais rūkalais, nei su amžinai girtais kaimo skustagalviais, lakstančiais išklerusiais Vokietijos šiukšlynų automobiliais (vykdyti techninę apžiūrą kasmet, kad tie mėlynais dūmais kosėjantys metalo griaučiai pagaliau dingtų iš mūsų kelių, mums, drąsiai tautai, niekaip nepavyksta)?
Gal pamanys, kad mes bejėgiškai tūpčiojame, kol iš visų šaiposi ir klykauja gauja isteriškų aferistų, kuriems atimti teisinę neliečiamybę yra sunkiau, nei atlipinti susenusią kramtomąją gumą nuo krėslo ranktūrio? O politikai, galintys išvengti teismų, nes visą laiką pasislepia ligoninėse, ir niekas jiems nieko negali padaryti – gal pasirodys, kad mes esame minkštakūniai padarai, iš kurių gali bet kas, nutaisęs įžūlesnį snukį, virves vyti?
Atleiskite, aš čia labai įsijaučiau ir visai pamiršau, kad mes šiaip jau tokie ir esam. Tiksliai tokie, ir ne kitokie, tik mes labai lengvai įprantame prie savo pačių apgailėtinos išvaizdos, ir iš to laimingo snaudulio prabundame tik tada, kai iš užsienių ponai atvyksta į mus pasižiūrėti.
Tada puolame į pirtį ir trinamės ūkiniu muilu, dantis balinam kreida ir atbukusiomis žirklėmis bandom apsikarpyti nagus, kol kiti namiškiai nešvariu skuduru trina musių nutupėtą langutį ir nušiurusiu pendzeliuku mojuodami kalkėmis medžius sode balina.
Tie surūdiję kioskai, išdaužytos gatvės, pajuodę daugiabučiai, ištrupėjęs betonas ir nukritusios dolomito apdailos plokštės turi būti šlykščios, nepriimtinos ir atgrasios visų pirma patiems mums. Mes turime to apsileidimo ir sovietinių apnašų nekęsti visa širdimi, nekęsti taip stipriai, kad atsikėlę iš ryto vieną kartą pradėtume tai naikinti, vieną kioską po kito, kad jų neliktų.
Ne dėl užsienio svečių, dėl savęs. Pagalvokite apie šalis, kurių švara, tvarka ir pasididžiavimas savo kiemu mums imponuoja: Japonija, Šveicarija, Norvegija. Nė viena iš jų nė negalvoja kažką tvarkyti, kad padarytų įspūdį mums. Alpėse prie kalnų geležinkelio bėgių padėtos šluotelės lapams šluoti ne tam, kad liurbiai turistai nustebtų. Jiems patiems taip gražu ir reikalinga.
O kol mūsų širdyje nėra teisingos neapykantos bjaurasčiai ir noro gyventi švariai, tai tarptautiniai renginiai mums tik trukdys ir išryškins mūsų viduje tūnantį išsigandusį baudžiauninką.
