Principinga Geležinės ledi politika darė įtaką ne vien Jungtinei Karalystei, bet ir visam geopolitiniam žemėlapiui, tačiau ar toks moralios politikos vaizdinys vis dar veikia, ar tečerizmo estafetė bus sėkmingai perimta?
Griežta ekonominė monetarinė politika, nusistatymas prieš komunistines idėjas ir jų sklaidą pasaulyje turėjo aiškų moralinį pagrindą ir buvo vykdomi principingai, nesistengiant įtikti visoms interesų grupėms.
Nenuostabu, kad M. Thatcher per 11 metų ministro pirmininko poste sulaukė daug neapykantos, kuri veržėsi lauk net ir po jos mirties.
Turbūt didžiausią priešų būrį šalies viduje sukaupė nesitaikstymas su profesinių sąjungų streikais, įmonių privatizacijos skatinimas ir nuolatinis išlaidų socialinėms reikmėms mažinimas.
Tačiau M. Thatcher matė būtinybę sukurti palankias sąlygas tiems, kurie kuria, kurie rizikuoja investuodami ir kurių dėka valstybė gali išsilaikyti, o kartu padėti tiems, kuriems reikia jos pagalbos.
Stiprios valstybės, kuri sudaro sąlygas laisvai ekonomikai, vaizdinys buvo jos vidaus politikos pagrindas.
Tačiau to nesuprato tie, kurie veržėsi prie valstybės iždo ištiestomis rankomis.
Net ir sėkmingas vadovavimas šaliai Folklando karo metu nepakeitė įsižeidusių socialistų nuomonės, ir Geležinė ledi jų akyse amžiams liko visų šalies problemų priežastimi.
Tiesa, taip nemanė dauguma britų, kurie matė sėkmingus nenuolaidžiavimo politikos rezultatus ir Jungtinės Karalystės įtakos pasaulyje renesansą, kurį vainikavo 1982 metų spalio 12-ąją Londone vykęs britų karių pergalės paradas ir torių pergalė po metų vykusiuose rinkimuose.
M.Thatcher per vieną kadenciją pavyko atgaivinti tą moralios dešiniųjų politikos idėją, kuri, rodos, buvo pranykusi lyg dūmas po britų išdavystės prieš Winstoną Churchillį 1945-ųjų rinkimuose.
Svarbiausia, žvelgiant į visas tris M. Thatcher kadencijas, – darbų tęstinumas. Ji atstovavo tai racionalių idealistų grupei, kurios tikslas buvo blogio imperijos griūtis ir moraliai atsakingos politikos viešpatavimas.
Jungtinės Karalystės interesų stiprinimas ir nesitaikstymas su likusių Europos šalių bandymu užmesti finansinę Europos Sąjungos naštą ant britų pečių nesuteikė M. Thatcher daug populiarumo tarp jų.
Prancūzai ir vokiečiai iki šiol griežia dantį prisimindami jos išsiderėtą kompensaciją už ilgą laiką mokėtus didelius įnašus ne tokių finansiškai drausmingų valstybių narių labui.
Tiesa, žvelgiant į dabartinę ES situaciją, M. Thatcher bandymas atriboti šalį nuo glaudesnio bendradarbiavimo ir didesnių įsipareigojimų sunkiai save išlaikančiai institucijai atrodo pranašiškas.
Naujai XX a. dešimtajame dešimtmetyje iškilę besilaisvinančių tautų lyderiai, tokie kaip Lechas Walęsa, Vytautas Landsbergis ar Vaclavas Havelas, ėjo tuo pačiu moralios, principingos politikos keliu, kokį Jungtinėje Karalystėje nutiesė M. Thatcher.
Akivaizdu, kad principinga politika, pagrįsta konkrečiomis vertybėmis, pasmerkta būti nepopuliari, ypač globaliame pasaulyje, kuriame vieninteliu tikru dalyku pamažu tampa pliuralizmas.
Tačiau būtent tokiame pasaulyje vis labiau juntamas vertybinės pozicijos ir sprendimų, kurie būtų nulemti ne interesų tenkinimo, o konkretaus politinio vaizdinio, ilgesys.
M. Thatcher pasitraukia, tačiau jos uždaviniai, iškelti dešiniajai politinei minčiai, išlieka kaip niekada rimti ir reikalaujantys tokios lyderystės ir ryžto, kokią demonstravo pati Geležinė ledi. Lieka tik tikėtis, kad moralios politikos ilgesys, skirtingai nei jos atminimas, nebus amžinas.
