Įprasta, kad kunigai bažnyčioje per mišias prašo pasimelsti už popiežių ir aukštuosius Lietuvos dvasininkus.
Todėl iš pradžių labai nudžiugau išgirdusi, kad Bernardinų parapijos klebonas pranciškonas Arūnas Peškaitis per mišias Velykų rytą paprašė tikinčiųjų pasimelsti ir už mano, žurnalistės, sveikatą.
Tiesa, mano džiaugsmas kiek išblėso, kai sužinojau, kad šis kunigas sausakimšoje bažnyčioje paskelbė: „Melskimės, kad Dievas neatimtų Laimai Lavaste proto.”
Ką turėjo galvoje tokius žodžius tardamas dvasininkas, kol kas nepavyko sužinoti. Kai paskambinau A. Peškaičiui ir prisistačiau, jis tepasakė: „Aš su jumis nekalbėsiu nė vieno žodžio.” Ir išjungė telefoną.
Tikintieji buvo apstulbę
Lyg tyčia tą sekmadienį, Velykų rytą, Bernardinų bažnyčioje nebuvau – slaugiau mamą. Tad pati kunigo žodžių negirdėjau ir už save pasimelsti negalėjau.
Gal būčiau nieko ir nesužinojusi, nes po kunigo raginimo už mane melstis jokio sveikatos pasikeitimo nepajutau.
Buvau sveika, netgi nesusirgau daugelį išguldžiusiu gripu.
Tačiau jau po dienos į redakciją užsuko dvi garbios moterys – buvusi mano dėstytoja universitete ir vienos ministerijos darbuotoja.
Viešnios pasipiktinusios papasakojo, ką iš kunigo A. Peškaičio pilnoje bažnyčioje išgirdo tikintieji, susirinkę į Prisikėlimo mišias su dažytų kiaušinių kraitelėmis, vedini vaikais.
Prisipažinsiu, iškart nepatikėjau.
Patikinau moteris, kad nepajutau požymių, jog Dievas norėtų atimti man protą. Pamaniau – gal garbaus amžiaus moterys blogai nugirdo?
Keliai nebuvo susikirtę
Bet po to ėmė skambinti kiti pažįstami, teiraudamiesi, ką aš padariusi kunigui, kad jį taip užrūstinusi. Susimąsčiau ir pati.
A. Peškaičio asmeniškai nepažįstu, jis manęs – irgi.
Niekada su kunigu nesame drauge gulėję kokioje nors ligoninėje, nesu atlikusi jam išpažinties ar prisipažinusi jį mylinti, kad mane būtų galima įtarti beprarandančią protą.
Tiesa, tikintieji žino, kad šis kunigas, prieš pasirinkdamas dvasininko kelią, jaunystėje baigė kažkokius psichologijos mokslus. Negi tie mokslai jam davė antgamtiškų galių nuspėti, kam ir kada Dievas rengiasi atimti protą?
Užkliuvo straipsnio žodžiai
Taip bemąstant, turbūt ir dėl A. Peškaičio maldų Dievas iš tikrųjų apšvietė man protą – pagaliau supratau, kuo nusipelniau kunigo dėmesio.
Mano praregėjimą sutvirtino ir kai kurie dvasininkai iš kunigo aplinkos.
Pasirodo, pranciškoną ir Lukiškių kalėjimo sielovadininką A. Peškaitį užrūstino mano straipsnis, išspausdintas „Lietuvos ryte” kovo 23 dieną.
Pasakodama apie Lukiškėse iki gyvos galvos kalinčios vaikžudės Almos Bružaitės gyvenimą parašiau: „Draugėms Alma pataria, kad jos per kunigą siųstų jai kuo daugiau skanėstų, nes joms tai būtų „vienas siuntimas, o kunigui vienas nešimas”.”
Tačiau iškart pridūriau, kad „kalėjimo taisyklės ir kunigams draudžia slapta atnešti produktų”. Reikėtų suprasti, kad kunigas to nedaro.
Atvirkščiai, dar pamaloninau pranciškoną prirašydama: „Žmogui reikia vilties, ir kunigas Arūnas daro gerą darbą stiprindamas Almos dvasią.”
Keista, jog dėl tokių žodžių A. Peškaitis užsirūstino ir kreipėsi pagalbos į Bernardinų bažnyčios tikinčiuosius, per mišias duodamas suprasti, kad žurnalistė jau esanti ant proto aptemimo ribos.
Beje, šiam dvasininkui galėčiau priminti, kad rašydamas straipsnį žurnalistas remiasi ne pramanais, bet turima informacija.
Dvasininko pareiškimas prasilenkia su morale
Ar gali kunigas viešai, per mišias galimai suvedinėti sąskaitas su jam nepatinkančiu žmogumi, netgi diagnozuoti psichikos ligą, nes ką kita turėtų reikšti prašymas melstis, kad „Dievas neatimtų proto”? To „Lietuvos rytas” paklausė dvasininkų.
• „Niekas neturi tokios teisės. Matyt, dvasininkas peržengė ribą, sumaišydamas asmeninius dalykus su bažnytiniais. Per bendruomenės maldą dvasininkas gali pasakyti: broliai, pasimelskim už tą ar aną žmogų. Didelis netaktas, kaip šiuo atveju kunigas suformulavo savo prašymą. Tai yra moralinis dalykas, už kurį atsakingas pats dvasininkas”, – taip atsakė Šv.Kryžiaus bažnyčios kunigas Ričardas Doveika.
• „Reikšti savo asmeninę nuomonę, suvedinėti sąskaitas maldų metu dvasininkui neleistina. Per šventes reikia pakylėjimo, o ne asmeninių ambicijų patenkinimo. Negi grįžta laikai, kai kritiką išreiškęs asmuo būdavo apšaukiamas psichikos ligoniu? Ir dar bažnyčioje? Mišių kanono metu yra malda už popiežių, Bažnyčią, vietos dvasininkiją. Mišių apeigos yra griežtai apibrėžtos ir vietos interpretacijai nėra. Tokios interpretacijos – ne pagal liturgiją. Jei po pamokslo vyksta bendruomenės malda, galimi įvairūs prašymai. Bet ir šiuo atveju prašyti apšviesti protą konkrečiam žmogui, juo labiau pačiam diagnozuoti esą galimą ligą – tai prasilenkti su morale. Tai visiškai nesuderinama su sakrališkumu, kuris turi tvyroti bažnyčioje, ypač Velykų rytą. Matyt, dvasininkas pradėjo nervų karą ir tam tikru būdu žurnalistei už kažką atkeršijo. Bet bažnyčia tam tikrai ne vieta. Dvasininkas turėtų elgtis brandžiau”, – kalbėjo Marijos radijo įkūrėjas kunigas Oskaras Petras Volskis.
