Tačiau laukiant istorijos pabaigos ir drauge – naujos pradžios, pastaruoju metu tarsi stojus didžiausiai tamsai prieš aušrą, į aplinką plūstelėjo išskirtinai negrabios, baltais siūlais siūtos persiūtos demagogijos srautas.
Iš viso violetinių entuziastų sukurto rašytinio ir žodinio palikimo, atsiradusio gludinant demagogijos sugebėjimus, labiausiai erzinantis ir kartu savaip užgaulus, traktuojantis kitą žmogų kaip visiškai kvailį, yra aiškinimas, kad neva L. Stankūnaitės dukra, paėmus ją iš tetos aplinkos, dabar gyvena labai blogomis sąlygomis, neleidžiama vaikui vystytis, naudotis visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis.
Svarbu net ne tai, kas yra sakoma (pranešimo turinys gali būti ir teisingas), bet tai – kas sako. Būtent N. Venckienės pasekėjai bando suformuoti įspūdį, kad valstybė padarė didelę klaidą padėdama sugrįžti dukrai pas motiną, nes dabar abi privalo slapstytis, patiria daug nepatogumų.
Taip išeitų, kad susirūpinimą L. Stankūnaitės dukra demonstruoja tie, kurie ir sukūrė tokią situaciją.
Kitaip tariant, N. Venckienės pasekėjai raukosi dėl pasekmės, kurios priežastis yra N. Venckienės pasekėjai.
Kas čia: uždaro rato logika ar gyvatės, ryjančios savo uodegą, simbolika? Kalbant apie tekusius išbandymus motinai ir dukrai, visų pirma, turėtų patylėti tie, kurie paskelbę žmonių medžioklės sezoną pradėjo persekiojimo varžybas mūsų tarsi ir civilizuotoje šalyje.
Taip ir prisimeni poeto žodžius, ypač tinkančius šiam atvejui: „Tarsi kas būtų sielą pavogęs ir klaustų – kaip sekasi?“
