Po ilgos tamsios ir savaip raminančios žiemos ateina visuotinio džiaugsmo metas, kuris tave paliko nuošalyje. Kentėti, kai visiems tamsu, šalta ir blogai, dar įmanoma, bet dabar darosi tiesiog per sunku.
Nepažįstamas šis paradoksalus liūdesio jausmas visuotinio atgimimo metą? Jis kartais užplūsta net didžiausius optimistus, laukusius pavasario lyg išganymo ir keiksnojusius seną nuobodžią žiemą. O tiems, kurie ir taip balansuoja ant išlikimo ribos, bundanti gamta gali suteikti energijos ir ryžto pražūtingam žingsniui, nuo kurio sulaikydavo šaltis ir tamsa.
Garsus poetas Th. S. Elliotas balandį vadino žiauriausiu mėnesiu, kai iš mirusios žemės pražystančios alyvos galvoje sumaišo prisiminimus ir geismus.
Balandis jau čia, alyvų kol kas nė kvapo, bet sezoninė depresija, kaip ir kasmet, šienauja silpniausias aukas. Apie jas savo šalyje skaitome ir girdime taip dažnai, kad tai atrodo tarsi klaikus, nesibaigiantis, neįveikiamas procesas. Šuoliai nuo tiltų, daugiaaukščių, kilpos, nuodai.
Priemonės įvairios, tikslas tas pats. Tačiau kasdien su pacientais dirbantys psichologai žino: šis šiurpus mirties fabrikas veikia ciklais. Yra atoslūgių ir potvynių, o dabar juodo vandens lygis vėl pavojingai pakilęs.
Savižudybė – kraštutinis depresijos atvejis, tačiau aplink – daugybė kitaip kenčiančių žmonių, kurie siunčia pagalbos signalus, kartais net nesąmoningai tikėdamiesi, kad juos išgirs, paguos, suteiks viltį.
Rudenį – tamsos ir artėjančių vėlinių metą – sielas ištinka egzistencinės krizės, kai svarstoma būties reikšmė, gyvenimo prasmė. Tai gali būti slopinama piliulėmis, padeda šviesos terapija. Pavasaris klastingesnis. Smegenis šturmuoja galingi cheminiai gaivalai, kuriuos pažaboti sudėtinga. Ypač kaip šįmet, kai viskas dėl šalčių taip užtrunka.
Genuose užkoduotas atgimimo ciklas jau seniai prasidėjęs, hormonai siautėja, o išsinerti iš senos odos nepavyksta.
Bet nereikia pasiduoti tai senai gyvatei – depresijai. Kovokite. Kartais paprasti dalykai būna naudingiausi.
Pasiduokite išlikimo instinktui. Jis privers užsirašyti į sporto klubą, pradėti gerti daugiau vandens ir žaliosios arbatos.
Primins auksinę taisyklę, kurią buvote primiršę per žiemą: dideli pusryčiai, vidutiniai pietūs ir kukli vakarienė.
Patys pajusite, kad jau metas traukti laukan dviratį ir riedučius, vakarais paskaityti gerą knygą, bet ilgai nevakaroti.
Tai pavojingas metas, kai kiti ima atrodyti sveikesni, gražesni, laimingesni. Bet tas pats instinktas primins, jog pavydas pirmiausia graužia jus pačios, o savigrauža ne tik nuobodi, bet ir beprasmiška. Tikrai atsiminsite, kad neverta teisti savęs, lyginti savo gyvenimo su kitų žmonių laimėjimais. Juk žinote patys: yra kitų gerų būdų pagaliau ką nors imti keisti savo gyvenime.
Galite pradėti nuo jogos, meditacijos, atnaujinti drabužinę, susitvarkyti vietą, kurioje gyvenate ar dirbate, atsikratyti daiktų, kurių jums nereikia. Ir nustokite atidėlioti tai, ką esate numatę padaryti. Galiausiai nueikite į parką parsinešti paprastutės minties: sulaukėte dar vieno puikaus pavasario, vadinasi, nesate tokie jau netikę. Ten sutiksite panašių į save – išblyškusių, pasiilgusių šviesos, tyro oro.
O sugrįžę pasakykite ką nors gero ir gražaus tiems, kuriuos kasdien matote, bet veikiausiai nebepastebite.
Sezoninė depresija – pavojinga civilizacijos liga. Kadaise Žemė buvo žmonių planeta, bet dabar čia apsigyveno mėsos robotai. Aistra laimėti, pralenkti, dominuoti ir užvaldyti, kadaise kamavusi tik elitą, nusileido į mases.
Čempionų ir supermenų padermė labai pažeidžiama. Paprastus, mažus dalykus pakeitė kasdienės lenktynės siekiant sėkmės, į jas įtraukti visi nuo mažų dienų, o tempas vis didėja.
Pavasarį visa tai smogia dar stipriau, tačiau ištrūkti iš mėsos robotų cecho įmanoma – tereikia pakeisti požiūrį. Pamėginkite ir rasite duris į vasarą.
