Kartą kitą išsižiojo ir išsigando patys savęs, o gal pakankamai garsaus bei tvirto mūsų visuomenės aktyviosios dalies pasipiktinimo. Todėl pastaruoju metu žinios apie pažadus atnaujinti po Sovietų Sąjungos žlugimo nutrūkusius „broliškų respublikų“ ryšius mus dažniau pasiekia ne iš pačių ten viešint prisišnekėjusių politikų, o iš Rytų kaimynų žiniasklaidos.
Gyvendamas pietiniame Lietuvos pakraštyje retkarčiais paskaitinėju popierinę ir internetinę Baltarusijos spaudą – tiek opozicinę, tiek ir „oficiozus“. Todėl tiesiog negalėjau pražiopsoti, kaip kaimynai džiūgauja, kad jau labai greitai vėl galės važinėti iš Gardino į Druskininkus traukiniu.
Čia turbūt tiktų paminėti, kad paskutinis traukinys iš Druskininkų geležinkelio stoties išvažiavo dar praėjusiame amžiuje – suspėjau į jį įšokti ir išlipau prieš pajudant vagonams. Bėgiai iš mūsų kurorto tęsėsi iki Pariečės miestelio Baltarusijoje, o jau iš ten kelionė tęsdavosi Vilniaus arba Gardino kryptimi.
Kelionė iš Vilniaus į Druskininkus trukdavo apie 4 valandas, kai autobusu būdavo galima nuvažiuoti per dvi – pustrečios valandos. Su tėvais keliaudavau tuo vasarą kvepiančiu uogomis, rudenį – grybais, o žiemą – svylančiais nuo įkaitusių šildymo radiatorių batų padais traukinuku bent po kelis ar keliolika kartų per metus.
Kartą Pariečėje, kur traukinys stovėdavo ištisą pusvalandį, mano tėvas su šviesios atminties kalbininku Broniumi Savukynu išlipo nusipirkti stoties bufete gudiško alaus. Pamenu, kaip mama panikavo, kai traukinys pajudėjo, o vyrų vis nesimatė. Ir kaip nustebo, kai jie mus, lipančius iš traukinio, pasitiko Druskininkuose. Kol traukinukas pūškavo per pušynus, jie spėjo alumi atsigaivinti, taksi pasigauti ir į Druskininkus atvažiuoti.
Visa tai pasakoju tik norėdamas parodyti, kaip tas keturias valandas pusvelčiui vežantis traukinys tiko prie apsnūdusio vėlyvojo sovietmečio gyvenimo ritmo. Po 1991-ųjų kelionė dar labiau pailgėjo, nes išvykstant iš Lietuvos ir vėl į ją įvažiuojant pradėti tikrinti keleivių dokumentai. Paskutiniame iš Druskininkų stoties išvykusiame traukinyje tų keleivių tebuvo kelios dešimtys. Ir dauguma – bobulės spekuliantės, vežančios ant šlaunų po bloką vištų mėšlu dvokiančių baltarusiškų cigarečių, bei slepiančios liemenėlėse Europoje nesertifikuotus vaistus.
„Lietuvos geležinkeliams“ panaikinus maršrutą, bėgiai buvo išardyti ir parduoti kaip metalo laužas, o buvusios stoties pastate įsikūrė Druskininkų turizmo informacijos biuras. 2009 m. ir man teko pamojuoti kastuvu buvusio geležinkelio vietoje sodinant pušis. Dalis atsilaisvinusių sklypų išdalinta gyventojams, kai kurie ir namus spėjo pasistatyti.
Bet štai regioninis laikraštis „Večernyj Grodno“ cituoja savo šalies pasiuntinį Lietuvoje ir Suomijoje Vladimirą Dražiną, neva Lietuva savo pusėje jau atstatinėja geležinkelio atkarpą nuo valstybės sienos iki Druskininkų. Naujienų portalas govorim.by jau visai drąsiai skelbia, kad netrukus Gardino gyventojai galės važinėti į Druskininkus traukiniu.
Kadangi mano prosenelė yra dirbusi tiesiant tą geležinkelio atkarpą, turiu bent moralinę teisę karksėti, kad dabar jos atkūrimas tebūtų brangus ir niekam nereikalingas pataikavimas saujelei nostalgijos sovietmečiui kamuojamų politikų. Pažiūrėkite, kokiais automobiliais į Druskininkų sanatorijas arba sostinės „Akropolį“ atvažiuoja baltarusiai. Ir jūs norite tuos žmones susodinti į traukinį? Tai – ne ta klasė.
O gudų varguoliams mūsų SPA ir prekybos centruose išvis nėra ką veikti. Lietuviams keliauti traukiniu irgi nėra prasmės, nes automobiliais važiuodami mes dar ir pigesnio kuro pilną baką parsivežame.
Jeigu „Lietuvos geležinkeliai“ taip jau trokšta išpirkinėti žemę ir tiesti naujus bėgius, vesti jie turėtų ne į Druskininkų kurortą, o į Grūto parką. Norite nostalgijos – ragaukit iki soties!
Tik vargu ar baltarusiams ten yra į ką spoksoti išsižiojus, nes leninų ir raudonųjų partizanų statulos taip niekada ir neišėjo iš jų miestų ir miestelių centrinių aikščių.
