2013-ųjų pavasarį ekscentriški Šiaurės Korėjos pareiškimai, nesutarimai dėl „Gazprom“ ir skalūnų dujų bei po ilgos žiemos patvinęs Nemunas – daug svarbesnės naujienos nei kažkoks kada nors galbūt rengsimas referendumas.
Kas atsitiko? Ar Lietuvos visuomenė pasiekė apatijos ribą, ar užsienyje gyvenantys lietuviai susitaikė su savo padėtimi, ar tiesiog šis klausimas natūraliai užleido vietą kitoms, ko gero, reikšmingesnėms ir opesnėms problemoms?
Puikiai žinau, kad užsienyje (daugiausia JAV) esama lietuvių, kurie mano, kad teisė į Lietuvos pilietybę yra jų prigimtinė teisė, ir jiems šis klausimas tebėra asmeniškai svarbus. Taip pat žinau, kad Lietuvoje esama intelektualų ir politikų, kurie nuoširdžiai baiminasi dėl protų nutekėjimo ir mano, kad dvigubos pilietybės negalimumas gali atgrasyti nuo sugrįžimo po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo į užsienį išvykusius, kitos šalies pilietybę priėmusius ir automatiškai lietuviškosios netekusius tautiečius. Kas nori, grįžta, kas norės – sugrįš. Pasas tą procesą gali palengvinti, bet tai nebus lemiamas veiksnys.
Nesvarbu, ar žmogus gyvena Lietuvoje, ar JAV, ar bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje, jam pirmiausia rūpi tie patys bendražmogiški dalykai: kaip išlaikyti šeimą, kaip pagerinti savo buitį, kaip išleisti vaikus į mokslus, kaip susitaupyti pinigų pensijai ir t. t. Dar dažnas pasidomi, ką pasakė, padarė ar parodė kokia nors vietinė ar tarptautinio garso žvaigždė ar žvaigždutė. Darbas, namai, namai, darbas.
Dvigubos pilietybės klausimas nėra gyvybiškai svarbus nei Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, nei vadinamiesiems emigrantams. Iš pirmųjų pilietybės, žinoma, niekas neatima, o svetimo skausmo, ypač kai jis sunkiai apčiuopiamas ir gerokai išpūstas, kaip žinia, nebūna. Antrieji, jeigu gyvena Europos Sąjungos šalyse ar, ypač, tarp Anglijos ir Lietuvos, puikiai verčiasi su lietuvišku pasu ir vargo nemato. Daugelis neskuba duoti priesaikos karalienei; raudonas Lietuvos/ES pasas tarnauja nė kiek ne prasčiau nei karališkasis.
Tarp garsiausiai besiskundžiančių dėl atimtos Lietuvos pilietybės, žinoma, yra (buvo?) JAV lietuviai. Rašau „buvo“, nes net ir jų skundai gerokai nuslopo. JAV gyvenanti jokios įtakos eiliniam emigrantui neturinti ir absoliučiai nereikalinga Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė periodiškai šmėkšteli Lietuvos spaudoje, pakalba apie emigrantų bėdas ir priverčia prezidentę bei Seimo narius su ja susitikti ir parodyti jai šiek tiek dėmesio.
Tada gauna ko norėjusi, ir vėl išvyksta leisti dienų po Los Andželo palmėmis. Kadangi pirmininkė yra pokario kartos lietuvė, ji į naujuosius emigrantus žiūri su panieka. Iš jos Lietuvos pilietybės niekas neatėmė (pagal dabartinį Pilietybės įstatymą, dviguba pilietybė leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais).
Neseniai interviu D. Navickienė teigė: „Mes buvome politiniai ir diplomatiniai benamiai, tie, kurie atvyko iki 1990 m. atsižadėjo Sovietų Sąjungos, o tie, kurie dabar emigruoja, jie atsižada Lietuvos.“ Tumpai drūtai. Mes – lietuvybės aukuro sergėtojai, jūs – išdavikai. Štai jums ir pasaulio lietuvių vienybė...
Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad naujausių emigrantų situacija Amerikoje skiriasi nuo ES gyventojų. Viena vertus, legaliai gyvenančių žaliosios kortelės turėtojų teisės yra labai artimos piliečių teisėms; kita vertus, kuo žmogus ilgiau gyvena JAV ir kuo labiau jam sekasi integruotis į vietinį gyvenimą, su tuo daugiau problemų jis susiduria.
Valstybės įstaigos nuolatinių rezidentų nesamdo – nori dirbti JAV valdžiai, privalai būti pilietis. Netgi valstybinės mokyklos pageidauja, kad mokytojai būtų piliečiai. Studijos JAV labai brangios, tai panorusiems studijuoti tenka imti paskolas. Paskolų sąlygos gerokai skiriasi – piliečiams teikiama įvairiausių lengvatų ir išlygų. Tas pats galioja ir verslininkams ar pradedančių kompanijų steigėjams: į lengvatines paskolas gali pretenduoti tik JAV piliečiai.
Gyventi JAV su Lietuvos pilietybe tikrai įmanoma, bet ne taip patogu. Nenuostabu, kad daugelis emigrantų renkasi priimti JAV pilietybę, nes ją turint gyvenimas patogesnis. Deja, priėmę svetimos šalies pilietybę, jie netenka lietuviškosios. Čia, žinoma, teorija. Praktika — kiek kitokia.
Niekas neskuba savo noru grąžinti lietuviškų pasų. Vyksta į Lietuvą su lietuvišku, o į Tailandą ar Meksiką – su amerikietišku. Jeigu nesusipainioja ir tos pačioje kelionėje neparodo skirtingų pasų, niekas iš paskos nebėgioja ir raudonųjų knygelių su Vyčiu neatiminėja.
Taigi, de facto, daugelis, nusižengdami įstatymui, ir toliau gyvena tarsi ir turėtų dvi pilietybes. Lietuviško paso turėjimas ar neturėjimas jų kasdienio gyvenimo niekaip nepaveikia. Taip, su lietuviškuoju patogiau vykti į Lietuvą ar Europą, bet jeigu neturėtų, tragedijos nebūtų. Nors prie vyno butelio per šventes daugelis pakalba apie norą sugrįžti į Lietuvą, vis dėlto liekančių – daugiau nei sugrįžtančių, ir jokie pasai ar referendumai šios realybės nepakeis.
Būtent dėl natūralios integracijos ir adaptacijos svetimoje šalyje dvigubos pilietybės klausimas tapo nereikšmingas ir nieko nekeičiantis. Prieš penkerius ar juo labiau dešimtį metų Lietuva dabartinių 30-mečių ar 40-mečių atmintyje buvo gyva, artima ir sava. Tuo tarpu dabar pradinukais buvę emigrantų vaikai baigia mokyklas ir stoja į universitetus.
Daugelis dar moka lietuviškai, bet tarpusavyje kalbasi angliškai. Jie – lietuvių kilmės amerikiečiai. Tarp jų esama tokių, kuriems Lietuva – tolimas, svetimas, net atgrasus kraštas. Kitiems tai – vos ne pasakų šalis, ypač jei joje nereikia gyventi, tik kartais nuvykstama atostogų. Treti, net ir turėdami galimybes mokytis geriausiuose JAV universitetuose, vyksta ir toliau vyks mokytis ar dirbti į Lietuvą. Tokių buvo ir tokių toliau bus.
Savo krašte pranašu nebūsi, byloja patarlė. Taip, kaip nemažai lietuvių iš Lietuvos vyko ieškoti laimės į užsienio šalis, taip ir kai kurių jų vaikai mieliau renkasi ir ateityje rinksis Vilnių ar netgi Šiaulius arba Marijampolę, užuot gyvenę Niujorke, Los Andžele ar Čikagoje. Nes Lietuvoje jie – kitokie ir Lietuva jiems – mielai kitokia. Tuo tarpu Amerika – namai, savas kiemas, pilka kasdienybė.
Dar kita lietuvių kategorija – dabartinis jaunimas. Jie gali pagyventi Tokijuje, atvykti į Paryžių, iš ten persikelti į Niujorką, ir pagaliau sugrįžti namo, į Lietuvą. Jie – net ne emigrantai. Jie – tikrieji pasaulio piliečiai. Tie, su kuriais teko susidurti, džiaugiasi galėdami dirbti pasauliui ir žmonijai, o ne konkrečiai Lietuvai. Jiems pasų klausimas nelabai aktualus. Jie sugeba gauti darbo leidimus įvairiose valstybėse ir visiškai nesigėdija savo lietuviškos kilmės.
Referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo padėtų tašką aštrumą praradusioje diskusijoje. Jei jis įvyktų rytoj, abejoju, ar būtų balsuota „už“. Jei po kelerių metų, priklausys nuo vienu ar kitu rezultatu suinteresuotų grupių lobistinių pastangų. Bet kuriuo atveju, daugeliui po pasaulį pasklidusių lietuvių lietuviškas pasas – kaip santuokos antspaudas pase vienas kitą mylinčiai porai: yra – gerai, nėra – nereikia.
