Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis savo liudijimą pradėjo nuo Kauno prokurorų garbės gynimo.
„Tęsiasi sindromas, kad Kauno pareigūnai labai blogai dirbo, o Vilniaus labai gerai dirbo. Šitą sindromą bandoma iškelti ir šiame procese. Esame nukreipti aiškintis, ar pareigūnai nepiktnaudžiavo savo pareigomis. Net juodžiausiame košmare negalėjo pagalvoti, kad taip galėjo būti“, - pareiškė jis.
K. Betingis pripažįsta, kad pradinėje stadijoje pedofilijos byla buvo tirta nekvalifikuotai, tačiau tam trukdė nuolatiniai Kedžių skundai, esą prokurorai dirba blogai, neįsiklauso į jų pageidavimus.
Tuo pačiu metu D. Kedžio artimieji spaudė Kauno prokurorus kuo greičiau atiduoti bylą į teismą. Prokurorus buvo pasiekusios žinios, kad jo giminaičiai kalbėjo, esą svarbiausia, kad byla būtų išsiųsta į teismą, o ten jau jie viską sutvarkys.
Po tokio spaudimo nuspręsta, kad bylos perduoti teismui tikrai negalima. Buvo paskirta mergaitės ekspertizė, pats K. Betingis nurodė ištirti D. Kedžio nufilmuotą vaizdo medžiagą. „Kai buvo išplatintas įrašas, aiškiai pasakiau, kad tai yra montažas ir jo negalima taip paleisti, reikia ištirti“, - kalbėjo Kauno prokuratūros vadovas.
2009 metų rugpjūtį byla buvo perduota į Generalinę prokuratūrą patikrinimui, vėliau ją tirti pavesta Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorams.
Iki spalio 5-osios, anot K. Betingio, nebuvo jokių duomenų, kad D. Kedys ar kažkas kitas grasina ir ruošiasi žudyti.
Net ir nušovus Kauno apygardos teismo teisėją prokurorams iškart kilo mintis, kad su juo galėjo susidoroti samdomas žudikas, nes į J. Furmanavičių buvo paleista ne mažiau aštuonių šūvių, paskutinis, kontrolinis - į galvą. „Buvo įvairiausių minčių, tarp jų ir tai, kad tai užsakyta žmogžudystė, nes normalus, nešaudęs pilietis, vargu ar išdrįs tiek kartų šauti, šauti į galvą dar reikia ir drąsos“, - sakė K. Betingis.
J. Furmanavičiaus žmogžudystės vietoje K. Betingis sako sulaukęs generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko arba Vilniaus apygardos vadovo Ramučio Jancevičiaus skambučio. Skambinusysis jo paklausė, ar gali būti, kad J. Furmanavičius nušautas iš dujinio pistoleto „Iž Baikal“ perdirbto šaudyti koviniais šoviniais. „Nustebau, iš kur tokia informacija?“ - prisiminė K. Betingis.
Vėliau kažkuris šių prokurorų paskambino dar kartą ir paklausė to paties. Paklausti, kodėl to klausia, atsakė, kad D. Kedys ieškojo tokio ginklo ir, kad jiems tai pasakė policijos pareigūnai.
Išgirdus D. Kedžio pavardę, pradėta ieškoti garliaviškio. Namie jo nebuvo. Susisiekus su jo seserimi Neringa Venckiene, ši pasakė, kad yra Teisėjų mokymo centre Molėtuose ir esą nieko nežino.
„Susisiekiau su N. Venckiene, paklausiau, kur brolis. Ji man: nežinau, ryte išėjo, nieko negaliu padėti“, - kalbėjo Kauno prokuratūros vadovas.
Tada pabandyta surasti Aidą Venckų. Jis telefonu neatsiliepė. Atitinkamomis priemonėmis buvo išsiaiškinta, kad jo automobilis stovi Juodkarntėje ar Klaipėdoje, tačiau tą dieną A. Venckus skambučius ignoravo, su juo pakalbėti nepavyko.
Tuo pačiu metu intensyviai buvo ieškoma asmenų, kurie minimi D. Kedžio skunduose.
Kai kurie jų pradėti saugoti, kiti perspėti, kad būtų atsargesni.
Anot K. Betingio, apie tai, kad kuo greičiau išeitų iš savo namų, buvo perspėta ir Violeta Naruševičienė, tačiau tai buvo padaryta per vėlai - ją išeinančią iš namų, tarpduryje nušovė D. Kedys.
K. Betingis sako įsitikinęs, kad nusikaltimus įvykdė D. Kedys ir jam rengtis žmogžudystėms padėjo ne vienas bendrininkas, tarp jų ir patys artimiausi jam žmonės.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras teigia, kad D. Kedį po žmogžudysčių slėpė jo artimieji. Jie labiausiai ir buvo suinteresuoti, kad jis niekada nebūtų rastas. „Nesu matęs jo asmeniškai, bet pagal jo charakterį matėsi, kad šitas pilietis sulaikytas ne tik pasakys kaip nužudė, bet ir kas jam padėjo viską organizuoti“, - liudijo K. Betingis.
Prokuroras teigia, kad po nužudymų labai daug informacijos nutekėdavo Kedžių giminei, jis mano, kad su tuo gali būti susiję kai kurie policijoje dirbantys pareigūnai, kurie, greičiausiai, žinojo apie D. Kedžio planus.
Kad taip buvo įrodo ir laiškas prezidentei. Šiame laiške buvo įvardijami tie Policijos departamento pareigūnai, kuriems buvo pateikta informacija apie garliaviškio planus - V. Račkauskas, KPB viršininkas Algirdas Matonis ir generalinio policijos komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis.
„Norėčiau pasinaudoti proga ir paraginti tuos pareigūnus atvykti į teismą duoti parodymus. Jei pareigūnai neįvykdė savo pareigos, gal ne specialiai, gal išsigandę ar jausdami spaudimą, tai jie ir turėtų pasakyti. Bet jei jie turėjo informacijos, kad D. Kedys ir jo aplinkos žmonės ieškojo ginklo, reikia ateiti ir pasakyti. Tai sąžinės reikalas“, - kalbėjo K. Betingis.
Kauno apygardos prokuroras Vytautas Gataveckas apie pareigūnų bylą daug papasakoti negalėjo.
2009 metais jis prokuratūroje kuravo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Jam teko tikrinti ir pagal D. Kedžio skundą pradėtą bylą dėl jo dukters tvirkinimo.
Kaip prisiminė V. Gataveckas, byloje buvo labai daug skundų, juos rašė visi proceso dalyviai. Jie prašė pradėti ikiteisminius tyrimus vienų kitų atžvilgiu, tačiau nei viename jų nebuvo kažkokių grasinimų.
2009 metų vasarą bylą perėmus Vilniaus apygardos prokuratūrai, V. Gataveckas buvo įtrauktas į bylos tyrimo darbo grupę, tačiau prokuroras Nerijus Bieliauskas su juo informacija nesidalino.
Apie tai, kad N. Bieliauskas žinojo, jog D. Kedys ieško ginklo, šis jam pasakyti nesiteikė.
2010 metų gruodį nušovus Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnį, Vaidą jis taip pat dirbo tyrėjų tyrusių šį nusikaltimą darbo grupėje. Tada susipažino su V. Vitkovskiu ir D. Sinkevičiumi dirbusiais toje pačioje darbo grupėje. Ne daug apie bylą galėjo papasakoti ir K. Betingio pavaduotojas Vladimiras Kokoškinas.
Su D. Kedžio sukurta istorija jam teko susidurti tik po J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymą.
Apie tai, kad aukoms ankščiau buvo kilusios grėsmės, V. Kokoškinas sako nežinojęs, nebuvo jis matęs ir seserų skundo, kuriame jos skundėsi, kad D. Kedys joms grasina.
"J. Furmanavičiaus nužudymas atrodė, lyg samdomo žudiko, todėl pirma mintis, kad tai buvo nužudymas dėl jo profesinės veiklos. Tik po to, kai buvo nužudyta V. Naruševičienė, supratome, kad tai D. Kedys", - pasakojo V. Kokoškinas.
Kauno apygardos prokuroro pavaduotojas prisiminė, kad J. Furmanavičiaus nužudymo vietoje K. Betingis tikrai su kažkuo kalbėjo apie ginklą, kažkas jo klausė iš kokio ginklo galėjo būti šaudyta, tačiau kas jam skambino nežino.
Nužudymų dieną V. Kokoškinui teko aiškintis, kur po V. Naruševičienės nužudymo nuvyko D. Kedys.
Nustatyta, kad jis judėjo Raseinių link, jį atpažino vienos kaimo parduotuvės, kurioje D. Kedys pirko gaiviuosius gėrimus, pardavėjos.
Garliaviškis buvo ne vietas. Prie automobilio vairo sėdėjo kažkoks vyras.
