Ant kojų sukelta policija rado jį Kauno traukinių stotyje. Keliautojas paaiškino, kad labai norėjo išbandyti dviaukštį traukinį. Nuo gimimo genetine liga sergančio berniuko kojos silpnos, jį globojanti teta Irina baiminasi, kad ligai progresuojant berniukas visai negalės vaikščioti. Dėl to, kol Aleksėjaus sveikata leidžia, kuo daugiau su juo keliauja.
Prieš kelias dienas jis su draugais gavo progą vėl pasivažinėti dideliu raudonu traukiniu. Šįkart - jau legaliai.
Stebėtina, kad berniukas praėjusį rugsėjį savo kojomis nusigavo iki stoties ir įlipo į traukinį. Jo svajonė – pasivažinėti dviaukščiu traukiniu – tą dieną neišsipildė. Į Kauną jį vežė vieno aukšto traukinys.
Akies krašteliu jis spėjo pamatyti stebuklingąjį traukinį. Pasivažinėti juo gavo po kelių dienų, kai auklėtojai jam ir kitiems grupės vaikams surengė kelionę į Kauną ir atgal.
„Dabar jo svajonė – važiuoti su „sapsanu“ – greituoju traukiniu, kuris išvysto 2-3 šimtų kilometrų per valandą greitį“, - pasakojo vaiko globėja. Pats Aleksėjus užsiminė, kad norėtų pėsčiomis nueiti į Palangą. „Važiuoti ten užtrunka 4 valandas. Nueiti turbūt dar daugiau“, - svarstė berniukas. Jis auklėtojai pažadėjo vienas į tokį žygį neišsiruošti.
Vaikas mėgsta pasivaikščioti. „Mes kai tik galim, einam kur nors. Kai pavargsta, pastovim ir vėl žingsniuojam“, - aiškino moteris.
Į troleibusą teta turi padėti berniukui įlipti. Kai jis pats vienas keliavo į traukinių stotį, važiavo žemagrindžiu troleibusu.
Aleksėjus su teta jau buvo Švedijoje, kėlėsi keltu, Suomijoje prieš naujus metus aplankė Kalėdų senelį, Danijoje ir Vokietijoje linksminosi pramogų parkuose, Italijoje ilsėjosi prie jūros. Dabar ruošiasi į Sankt Peterburgą.
Berniuko tėvai gyvena Rusijoje. Aleksėjus su jais kiekvieną savaitę kalbasi per „Skype“. Vaikas gyvena Lietuvoje, nes čia paprasčiau rūpintis berniuko sveikata. Dėl retos ligos, kuria serga, kartais reikia siųsti kraujo mėginius tyrimams į JAV. „Iš Rusijos tyrimams kraujo išsiųsti negalima. Lietuvoje ir gydytojai geriau prižiūri, ir sanatorijoje galima pabūti“, - pasakojo teta.
Ji kartais atsiprašo iš darbo, kad pasirūpintų dukterėčios sūnumi. Moteris dirba buhaltere Santariškių klinikose. „Bėgu kartais per pietų pertrauką aplankyti Aleksėjaus, kai jis guli pas mus, ir po darbo užsuku. Laikinai einu jo mamos pareigas“, - šypsojosi buhalterė.
Norėjo paimti ir draugą
Irina prisimena labai nusigandusi, kai Aleksėjus dingo po užsiėmimų darželyje-mokykloje. „Galvojau, kad jis kur nors aplinkui pasislėpė ir neišlenda, negalvojau, kad taip toli sugalvos važiuoti. Paskui, kai pradėjo temti ir šalti, ėmiau nerimauti, kad jis išsigąs, pargrius, sušals ir niekas jam nepadės“, - sakė teta.
Kai su policijos pareigūnais ji atvyko į Kauną, traukinių stotį pasiimti Aleksėjaus, policininkai juokėsi ir persakė tetai berniuko žodžius: „Jūs su pareigūnais taip ilgai važiavote, kad aš kol jūsų laukiau jau būčiau du kartus traukiniu nuvažiavęs.“
Penktadienį su dar keliasdešimt vaikų iš savo mokyklos Aleksėjus trečią kartą važiavo dviaukščiu traukiniu į Kauną ir atgal. Tokią nemokamą dovaną vaikai gavo iš „Lietuvos geležinkelių“.
Paprašiau Aleksėjaus prisiminti tą dieną, kai jis dingo.
- Kaip sugalvojai vienas važiuoti pasivažinėti traukiniu? - paklausiau berniuko.
- Mes stovėjome va ten (rodo prie darželio vartelių. – Red.). Su manimi buvo vienas berniukas, Deividas. Aš norėjau ir jį paimti. Būtų gerai, kad jis būtų važiavęs. Bet jis išsigando. Manęs jau teta laukė, o mokytoja nuėjo portfelio paimti.
Pamačiau, kuri valanda. Tada pabėgau. Ten, kur manęs niekas nematė, į stotelę „Panorama“. O teta manęs laukė Žvėryne.
- Tada važiavai į stotį?
- Su penktu autobusu (kelionę nuo stotelės „Panorama“ pradėjęs autobusu, vėliau Aleksėjus persėdo į 5 troleibusą. – Red.). Nežinojau labai, kokie tinka. (Berniukas iš pradžių važiavo į priešingą pusę. Tik vėliau perėjo gatvę ir nuvažiavo į stotį. – Red.)
- O kaip traukinyje? Kaip ten sekėsi? Niekas bilieto neprašė?
- Labai gerai, niekas nepamatė. Man labai patiko važiuoti. Tik nepatiko, kad nebuvo tokio traukinio (dviaukščio. – Red.), buvo tik mažas.
- Ką sakė teta, kai pasiėmė tave Kaune?
- Nieko tokio. Močiutė labai nervinosi. Tetai 53 metai, o močiutei – 88. Ir mama labai bijojo, kas su manimi bus. Jiems nelabai gerai.
- O tu kai pabėgai, tai žinojai, kad visi taip išsigąs?
- Truputį. Negalvojau apie tai. Pagalvojau – niekas manęs neieškos. Ir nuvažiavau.
- Kaip dabar norėtum keliauti?
- Labai noriu skristi lėktuvu. Jau skridau ir dar noriu. Tokie gražūs debesys – kaip sniegas. Jau skridau į Italiją. Ten mūsų draugai gyvena.
- Minėjai, kad norėtum į Palangą pėsčias nueiti.
- Taip, noriu. Ten daug reikia pėsčiomis eiti. Su autobusu labai greitai – 4 valandos ir viskas.
