Nors dokumento turinys kol kas slepiamas nuo visuomenės (nemažai jos daliai į tai vis vien nusispjauti), visi požymiai rodo: tai bus popierinis antkapis dešiniųjų valdžios projektui „Visagino atominė elektrinė“.
Kadaise patys atominį projektą (tik su privačiu investuotoju) brandinę, o paskui bejėgiškai stebėję, kaip jį ardo prezidentė ir konservatoriai, dabar kairieji pasirengę padaryti tą patį. Tiesa, politinės ambicijos šį kartą čia nebus svarbiausias veiksnys. Lietuva paprasčiausiai negali sau leisti tokio projekto, nors valstybinis mąstymas ir strateginiai planai jo nedviprasmiškai reikalauja.
„Žinoma, statykite“, – sako amerikiečiai, kurių nuomonės prezidentūroje kartais vis dar klausoma. „Ir kuo greičiau“, - Vašingtonui skuba pritarti japonai. Ko nori jie – aišku. Parduoti, o vėliau ilgus dešimtmečius aptarnauti tą reaktorių. Bet ko norime mes? Ir ar esame pasirengę sumokėti už tai, ko nori šiuo metu šalį valdantys asmenys? Jų valdymas baigsis, o dabar priimti sprendimai tiesiogiai paveiks net ir tuos, kurie Lietuvoje dar negimė.
Taip, Lietuva tebėra energetinė sala. Geriausiu atveju – pusiasalis. Importuojamų rusiškų energetinių išteklių kiekis Lietuvoje – grėsmingas. Dujos – 100 procentų, elektra šįmet kovą – daugiau nei 55 procentus. Todėl visi, raginantys paskaičiuoti, įvertinti ir priimti strateginius sprendimus, labai lengvai įrašomi į Rusijos agentų ir energetinės nepriklausomybės priešų gretas.
Veikiausiai tokia pati lemtis laukia ir tų naujausios studijos autorių, kurių matematinėse lygtyse nėra vietos atominei elektrinei. Politikos kuluaruose kalbama, kad prezidentūrai puikiai žinomas studijos turinys, tačiau apie ją net girdėti nenorima. Įsibėgėjusį garvežį sunku sustabdyti – net ir tada, kai bėgių belikę pora šimtų metrų, o toliau – praraja.
Ką sau galvoja tokių apskaičiavimų autoriai? Ar juos visus papirko V. Putinas, ruošiantis mums vieną elektrinę Rytuose, o kitą – Vakaruose? Teoriškai įmanomas ir toks variantas, bet neskubėkime jų apšaukti tokia nuodėme. Pažvelkime tik į vieną skaičių, pastarosiomis dienomis minimą privačiuose pokalbiuose apie energetiką. 55 milijardai litų.
Tokios sumos dabartinėmis kainomis reikėtų norint turėti idealiai sutvarkytą Lietuvos energetikos ūkį: su atomine elektrine, tinklais į Šiaurės šalis ir Lenkiją, užbaigta Kruonio hidroakumuliacine elektrine (už tai, kad ji veikia tik puse projektinių pajėgumų, galime padėkoti žaliesiems, kadaise sustabdžiusiems statybas). Įspūdinga suma. Palyginimui, Lietuvos 2013 metų biudžeto planuojamos pajamos yra 25,69 mlrd., o išlaidos – 26,43 milijardo.
Pasiskolinus tuos 55 mlrd. palūkanos irgi būtų nemenkos – apie 2 milijardus. Žinoma, šiuose projektuose dalyvautų privatus kapitalas, bet ant ko gultų sunkiausia tokio ilgamečio įsipareigojimo našta?
Teisingai, galutiniam vartotojui – Lietuvos žmonėms ir pramonei. Šiuolaikinėje globalioje ekonomikoje tokia našta, visų pirma, reiškia viena: dar sparčiau mažėjantį konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Ką nors pagaminti mūsų šalyje darysis vis brangiau, o parduoti – dar sudėtingiau. Ypač – masine produkcija grįstos ekonomikos akivaizdoje, kuomet pigių prekių iš Azijos srautas skandina gamintojus vieną po kito.
Yra ir kita akivaizdi grėsmė, kuri šaukte šaukia apie šio iš esmės teisingo, bet labai brangaus pasirinkimo pavojų. Tarkime, jums 55 metai, gaunate vidutinį atlyginimą, viskas lyg ir neblogai, bet štai automobilis baigia subyrėti.
Einate į saloną ir matote didelį, tviskantį visureigį, o čia dar saldžiabalsis pardavėjas tikina, kad jis – kaip tik jums, ragina imti su visais priedais, nes „nusipelnėte gyventi geriau“. Gal net kredito liniją pasiūlo. Tik suraityk parašą ant sutarties, o paskui bus matyti.
Sparčiai senstanti Lietuva – kaip tas pirkėjas prie jai gerokai per brangaus automobilio. Kas atiduos skolą su palūkanomis, kai išlaikytinių bus dar daugiau, nei dabar? Kokių sukrėtimų žada iš esmės bankrutavusi „Sodra“ ir miglos, gaubiančios pensijų kaupimo sistemas?
Kokiai Brazilijai, Kinijai ar Vietnamui planuoti milijardinius projektus ateities sąskaita – vieni juokai. Ten ir po 20, ir po 40 metų žmonių bus tik dar daugiau, gyvenimas kunkuliuos, o ekonomikos klestės. Pasakyti kažką panašaus apie Lietuvą reikštų meluoti sau patiems. Todėl nei amerikiečių, nei japonų patarimai, kurie veikiausiai tinka kitoms „jaunoms demokratijoms“, čia netinka.
Šiame pasauliniame blizgančių prekių ir gundančių konsultantų salone mums reikia išgirsti savo pačių geriausių protų balsą ir išsirinkti modelį, labiausiai atitinkantį šios šalies poreikius ir galimybes.
Tai jokiu būdu nereiškia amžinos priesaikos geltonam ruso vamzdžiui, nes sprendimų yra gerokai geriau nei du. Ar šie atsakymai yra Vyriausybei pateiktoje mokslininkų studijoje? Netrukus pamatysime. O pamatę išgirsime ir reakciją, kurios politinė retorika, tikėkimės, neužgoš loginių argumentų. Kitu atveju, laukia dar keleri metai klajonių neturit aiškaus suvokimo, kur einame ir ko norime. Tačiau laiko tokiai lengvabūdiškai prabangai Lietuva paprasčiausiai nebeturi.
