Visa šalis, visa tauta, tarsi Lemingų video žaidimo herojai, suktų ir gudrių manipuliuotojų vedama, žygiuoja link bedugnės krašto. Žygiuoja ryžtingu žingsniu, dainuodama patriotines dainas. Dalis lietuvių-lemingų, aukštai iškėlę, neša violetinę vėliavą.
Be jokios abejonės, tam tikrų slaptųjų užsienio tarnybų agentai, išnaudojo progą kiršinti, skaldyti lietuvių tautą. Įgiję milžinišką daugelio dešimtmečių tokios veiklos patirtį ikikomunistinėse Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Kambžoje, Laose, Indonezijoje, Čilėje, net ir tarpukario Lietuvoje, jie turėjo pakankamai proto įvertinti retai kur pasaulyje pasitaikančią situaciją, kai šaliai, kuri nuo senų laikų yra jų politinių ir ekonominių interesų zonoje, vadovauja intelektualiai ir moraliai bejėgiai vadovai, o ir pati visuomenė demonstruoja labai žemą politinio, ekonominio ir teisinio išprusimo lygį ir elgiasi lyg apdujusi nuo kažkokių tai svaigalų.
Tos tarnybos buvo nustebintos, su kokiu entuziazmu lietuviai pasiryžę naikinti savo valstybę, pradėdami nuo jos kertinio akmens – teisėsaugos. Kas gali būti Lietuvos priešams bet kur pasaulyje maloniau, kaip stebėti lietuvius, renkančius tūkstančius parašų po peticija JAV valstybės departamentui, kurioje patys lietuviai skelbia, kad jie yra vienintelė pasaulyje pedofilų tauta, kuri demokratijos sąlygomis, viduryje Europos, be jokio karinio perversmo, savanoriškai atidavė visą valdžią pedofilų klanui?
O JAV valdininkai nustebę kasosi pakaušius ir klausia: „Įdomu, kodėl jie taip kvailai padarė? Ar tai tikrai yra unikali tauta pasaulyje? Vienintelė pasaulyje pedofilų tauta?“. Juk daugiau taip niekur pasaulyje nėra. Nors pedofilų pasitaiko visur, bet niekur jiems tauta neatiduoda valdžios, neperduoda visos teisėsaugos į jų rankas.
Aš neįsivaizduoju kaip gali ilgai išsilaikyti valstybė, kurios visuomenė toleruoja ir leidžia pedofilo, šmeižiko ir žmogžudžio garbinimą ir netgi užuot, kaip visur civilizuotame pasaulyje, susodinę kruvinų žmogžudžio nusikaltimų įkvėptos partijos narius į kalėjimus, leidžia jiems sėdėti šalies parlamente, kur vienintelė jų veiklos sritis yra žmogžudžio sesers, ir, kas labai tikėtina, jo bendražygės, o ko gero ir įkvėpėjos bei skatintojos, gelbėjimas nuo kalėjimo.
Lietuvos valdžioje – chaosas. Šalis be savo naudingų iškasenų, be jokių reikšmingų energijos šaltinių, be stambiosios pramonės, niekieno nevadovaujama, tarsi laivas be kapitono, be kompaso, be žemėlapio plaukia nežinia kur.
Galima tik numanyti, kad toks laivas, vieno autoriaus praeityje taikliai pavadintas „Durnių laivu“, atplauks ten, kur niekas atplaukti nenorėjo: į energetinę ir ekonomine vergovę bananų respublikoje Europos viduryje. Kurioje, deja, neauga net bananai.
Ar ne laikas visiems – tiek valdžios biurokratams, tiek ir eiliniams piliečiams atsibusti iš transo būklės, išsiblaivyti, ir pradėti gelbėtis, kol nevėlu?
