Šiandien visi mes jausimės truputį kalti, o kai kas gal ir ne truputį.
Aktorius ir viešas žmogus negalėjo pasislėpti mažoje šalyje ir mažame Vilniuje nuo dėmesio ir prožektoriaus šviesų, kurie rodė, kad V. Šapranauskas jau kurį laiką niokojo save – darbu arba svaigalais, arba ir vienu, ir kitu.
Kalti jausis visi tie (o čia nė vienas turbūt nėra šventas), kas ramiai ar su šypsenėle, ar su ironija, stebėjo, kaip romėnai stebėdavo mirštančius žmones gladiatorių kovose, akivaizdžią aktoriaus agoniją, apie kurią mus pasiekdavo tik iškalbingos nuotrupos: nepasirodė ten ir ten, keistai elgėsi kitur, ir ką jis sau leidžia?
„Galvoja, kad jam viskas galima“, komentavo daugelis pavydžiai, užsinuodiję vaizduotę pasakomis ir legendomis apie ekrano ir scenos žmonių uždarbius.
Jie buvo neteisūs: kai gyvenimas įeina į nesibaigiančią juodą juostą, net patys garsiausi žmonės nežiūri į save veidrodyje ir nesako: „man viskas galima, man niekas nedrįs nieko pasakyti ir niekas neatleis manęs iš darbo“. Ten tokių minčių nėra apskritai. Kūrėjai, patekę į tą teritoriją, gyvena svajodami jau ne apie ramybę ar palaimą, o tik atokvėpio minutę ir šviesos blyksnį juodoje kaip smala nevilties tamsoje.
Mes nebuvome jautrūs aktoriui V. Šapranauskui, tačiau ne todėl, kad būtume unikaliai baisūs: tiesiog žmogiška prigimtis tokia, labiausiai mylėti jau išėjusius, bet jiems šykštėti gerumo ir užuojautos, kol jie dar yra su mumis.
Šiandien daug kas kaltins aktorių suėdusią žiniasklaidą ir negailestingai eksploatavusius prodiuserius, nors ir viena, ir kita nebus teisinga: pyktis žiniasklaidai yra tik perkeltas apmaudas, skirtas sau patiems, o televizija ekrano žmogui yra tik darbo vieta, ir negailestingos tos darbo vietos sąlygos yra ne kieno nors pikta valia, o tiesiog pramogų verslo realybė.
Kol jie gyvi, mes aktorius ir linksmintojus įsivaizduojame kaip plieninius žmones su neregėtai stora oda, nuo kurių viskas atšoka, kaip nuo sienos žirniai. Jie ir patys visiškai ne prieš, kad mes juos tokius įsivaizduotume, nes čia jų darbo dalis. Jų širdis ir ašaros nuo mūsų uždaryti, nes matome jų vaidmenis, o į vidų jie mūsų neįsileidžia.
Nepažinojęs Vytauto Šapranausko asmeniškai, negaliu pasakoti apie tai, koks jis buvo žmogus, tačiau būdamas jaunesnis ir mažiau patyręs ekrano kolega, galiu tik įsivaizduoti, kokio talento luito reikėjo žmogui, tempiančiam ant savęs tokią gausybę vaidmenų, renginių ir žibėjimo viešoje erdvėje.
55 metų dar nepasiekęs – ir žymiai jauniau atrodantis – aktorius garsėjo tuo, kad nenusibosta ir neišsisemia (nepaisant to, kad daugelis sakė, jog ten buvo „tas pats per tą patį“ – užtikrinu jus, kad net labai talentingas linksmintojas galėtų didžiuotis, jei sugebėtų pakartoti net ir penktadalį V. Šapranausko improvizacijų).
Anglų kalboje yra labai geras profesijos pavadinimas – „entertainer“. Lietuviškai jam nėra gero atitikmens: „pramogų verslo atstovas“ skamba lyg eilutė iš mokesčių deklaracijos, o „linksmintojas“ – labai nerimtai, lyg tas, kuris kutena žmones, kad jie gyventų.
Aktorius Vytautas Šapranauskas buvo linksmintojas iš didžiosios raidės, sudėjęs į savo darbą visą širdį ir visą gyvenimą. Deja, net ir geležiniai pečiai ne visada ilgai pakelia baisiai sunkią liūdno gyvenimo naštą.
