Šią dviprasmybę lemia po Seimo rinkimų vykstanti valdžios kaita ir kasmetę Vyriausybės ataskaitą numatantys įstatymai.
Kita vertus, niekur nėra numatyta naujosios Vyriausybės pirmųjų 100 darbo dienų ataskaita, o šimtadienio proga premjeras A. Butkevičius jau atsiskaitė visuomenei.
Taigi dar vienas atsiskaitymas mažiau nei po mėnesio atrodo net kiek komiškai.
Todėl vakarykščią ataskaitą telieka vertinti kaip daugiau nei 11 mėnesių ankstesnės Vyriausybės ir vos pusės mėnesio dabartinės darbo apžvalgą.
Pati politinės kovos logika lemia, kad naująja valdžia tapusi opozicija negali girti pirmtakės. Iš anksto buvo galima numatyti, kad dabartinės Vyriausybės vadovas pažers kritikos ankstesnei.
Politikos užkulisiuose juokaujama: matyt, nujausdamas, kokios strėlės bus laidomos jo adresu, šešėliniu tapęs buvęs premjeras A. Kubilius su šešėliniais ministrais išlėkė į Ukrainą.
Juokas juokais, bet į opoziciją pasitraukę buvę valdantieji susidurs su keista dilema – pritarti ar nepritarti Vyriausybės ataskaitai.
Jei nepritars, atrodys, kad neigiamai vertina savo pačių darbą. Bet ir pritarti ataskaitai nebus lengva, kai joje jie kaltinami dėl Lietuvos bėdų.
Kritikos ankstesnei Vyriausybei iš tiesų buvo pažerta, nors reikia pripažinti, kad A. Butkevičius šiuo požiūriu nepersistengė – vienu kitu sakiniu net pagyrė buvusią valdžia, o svarbiausia, jog žadėjo kai kurių darbų tęstinumą.
Ataskaitą A. Butkevičius pradėjo pasiteisinimu, kad nors jo vadovaujama Vyriausybė ir labai ryžtingai įgyvendina savo programą, neturėjo galimybės lemti praėjusių metų rezultatų.
Tarsi apžvelgdamas visą buvusios Vyriausybės darbą dabartinis jos vadovas pripažino, kad Lietuvai pavyko stabilizuoti finansų sistemą ir tai prisidėjo prie pastarųjų metų ekonomikos augimo.
Tačiau čia pat premjeras priminė, kad buvo sumokėta aukšta kaina – skolintasi su didelėmis palūkanomis, skubotai padidinti verslą ir gyventojus skurdinę mokesčiai, išliko didelė infliacija, dėl to mažėjo gyventojų perkamoji galia.
Ankstesnė Vyriausybė lyg ir santūriai pagirta už tai, kad valstybės biudžeto deficitas pernai neviršijo 3 procentų, kaip ir reikalauja Mastrichto kriterijai, bet sukritikuota už tai, jog pernai valstybės skola vis viena išaugo 5 mlrd. litų.
Panašus vertinimo būdas taikomas ir nedarbo problemai – bedarbių mažėja, bet per lėtai ir iš dalies tai lemia milžiniška emigracija. Nors jos mastas pernai truputį sumažėjo, vis tiek iš šalies išvyko beveik 43 tūkst. žmonių, o tai daugiau nei pirmaisiais krizės metais.
Šitoks buvusios valdžios politikos pasekmių vertinimas jau ne kartą girdėtas. Per Seimo rinkimų kampaniją buvo pasitelkta ir aštresnė retorika.
Net susidarė įspūdis, kad naujoji valdžia jau išsisėmė kritikuodama ankstesnę ir dabar primena, kas buvo daroma blogai, labiau norėdama pabrėžti, jog viską darys geriau.
Antai pasigirta, kad ši Vyriausybė rado būdą, kaip neversti žmonių skolintis iš bankų ir renovavimo išlaidas dengti per mokesčius už šildymą, kartu sudarant prielaidas juos dar ir sumažinti 10 procentų. Tai turėtų įsukti renovacijos smagratį ir išjudinti statybų sektorių.
Bet ataskaitoje būtų sunku aptikti konkrečių atsakymų, kas bus realiai daroma kitose gyvenimo sferose.
Išvardyti jau iš šios Vyriausybės programos žinomi jos prioritetai, bet nieko daugiau nepasakoma, pavyzdžiui, tokiu svarbiu klausimu kaip mokesčių politika.
Tik teigiama, kad Vyriausybė vykdys subalansuotą mokesčių politiką, kuria sieks didinti biudžeto pajamas, kartu mažins darbo apmokestinimą.
Dėl mokesčių, matyt, dar neapsispręsta, o neturint atsakymų prisidengiama tik bendro pobūdžio deklaracijomis.
Premjeras neatskleidė ir kokia ateitis laukia energetikos projektų. Pakritikuota dėl strigusios daugiabučių namų renovacijos, šilumos ūkio problemų, buvusi valdžia lyg ir pagiriama, kad daugiausia dėmesio skyrė energetikos projektams įgyvendinti.
Iš ataskaitos galima suprasti, kad elektros jungčių, dujų terminalo statybos, biokuro katilinių plėtros projektai bus tęsiami, bet neaišku, kaip Lietuva apsispręs dėl atominės elektrinės.
Tad Vyriausybės ataskaita palieka dvejopą įspūdį.
Viena vertus, teisingai įvardijamos šalies problemos, nors jos jau seniai gerai žinomos. Išvengta aštrių kaltinimų buvusiai valdžiai ir neprovokuojama politinė priešprieša šalyje.
Žadama vykdyti nuosaikią, gerai apsvarstytą politiką, neatsisakant ir darbų tęstinumo.
Kita vertus, ataskaita atrodo formali, net biurokratiška. Naujų idėjų joje faktiškai nematyti.
Vadinasi, dar teks palūkėti, kol bus galima susidaryti įspūdį apie tikrąjį Vyriausybės veidą, – juk pagaliau ateis laikas, kai teks jai priimti svarbiausius ir daugiausia ginčų galinčius kelti sprendimus.
