Net neabejoju, kad pats Šapras, išgirdęs tokį jo apibūdinimą, kaip antai, „geriausias visų laikų Lietuvos aktorius“, iš to pasišaipytų ir suskeltų smagų kalambūrą. Nors gal kaip tik – nesmagų. Nes ne talento iššūkiai, ne vardai, nuopelnai ir kažkokia hierarchija, o prieš žmogų atsisukusi jo paties charizma yra kalta, kad laimės kūdikio gyvenimas virto nepagydoma liga su vienintele išeitim.
Tarptautinių žodžių žodynas žodį „charizma“ aiškina, kaip kilusį iš graikų kalbos ir reiškiantį ypatingą Dievo malonę. Jokios logikos. Kaip prie savižudybės gali privesti dievo dovanos ir malonės? Taigi džiaukis jomis, skleisk jas iki giliausios senatvės ir būk laiku palaimintas savo mirties patale.
Tačiau gyvenimas pilnas paradoksų. O minėtoji sąvoka ilgainiui įgavo gerokai platesnę reikšmę: nepakartojamas asmenybės žavesys, keistuoliškumas, paslaptingumas, visiškas savęs netausojimas, fizinės ir dvasinės energijos spinduliavimas, dalijimasis, persikūnijimas ir kitokios žiauriai daug fizinių bei dvasinių jėgų kainuojančios transformacijos. Viena visiems yra bendra: su tokiais žmonėmis labai nelengva, kaip nelengva ir jiems patiems, prakeiktosios charizmos paženklintiems.
Prieš keletą savaičių paskambino buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Pasikalbėjome apie gyvenimą, paskui – apie mirtį ir nesibaigiančią savižudybių Lietuvoje epidemiją. Subtili ir tikrai puiki dabar jau garbaus amžiaus pedagogė pacitavo Ernestą Hemingvėjų, kažkur kažkada pasakiusį, kad žudosi – geriausieji. Keletas nusižudžiusių jos mokinių esą tai tik patvirtina. Tačiau aš manau, kad ir pats šį atsisveikinimo su pasauliu būdą pasirinkęs literatūros klasikas nebūtinai turėjo galvoje darbščiausius, įdomiausius, talentingiausius, kurie pakelia prieš save ranką, nes, ko gero, nepakėlė išskirtinio pašaukimo naštos.
Juk žudosi ir niekuo neišsiskiriantys paprasti depresyvūs ir sutrikę žmonės, ligų palaužti, prie susinaikinimo įvairiais būdais privesti, nelaimingos meilės apakinti. Artimųjų skausmo nepasversi, tačiau visuomenę labiausiai sukrečia, kai tenka atsisveikinti su garsiais, įžymiais ir visada – nepaprastai charizmatiškais savo nariais.
O kas gi vyksta iki tol? Ant pjedestalų užkelti žmonės juk miršta ne iš karto. Jie žudosi ilgai, metodiškai, vienumoje ir vienatvėje. Publika, žiniasklaida, per daug nemąstydama, čiulpia jų dvasinės gyvybės syvus, o jie patys pagreitintai eikvojasi ir dega sekinančios kūrybinės įtampos, nuolatinės intrigos ir emocijų liepsnose. Neretai vartodami narkotikus, tapdami alkoholikais. Baisiausia, kad tokie menininkai tampa arba apkalbų ir geltonosios spaudos objektais, arba savotiškais tabu ir neliečiamaisiais. Žavūs, juokingi, temperamentingi jie, kaip buvo ir Šaprui, kurį laiką dar blaškosi prieš publikos akis, bet paskui pasiduoda juos apsėdusiems demonams.
Ir dar. Mūsų visuomenėje populiari nuomonė, kad kūrybinių profesijų žmonės – menininkai, mokslininkai, intelektualai, politikai, žiniasklaidos, pramogų verslo atstovai – tėra „laisvo oro direktoriai“, veltėdžiai ir lengvos duonos ieškotojai. Na išeina į sceną, pasimaivo, kažką papaišo, paskaptuoja, parašinėja, paeiliuoja, pačirpina kokiu muzikos instrumentu – ir „babkės“ bei saldus gyvenimas – garantuoti. Tai atskira tema pokalbiams ir diskusijoms apie mūsų vertybes ir jų evoliuciją. Bet ar nereikėjo kalbėti apie tai anksčiau, ar nevertėtų dabar kalbėti plačiau ir išsamiau? Gal tada sklistų ne tik popsinis triukšmas, ne tik paviršutiniškos užuojautos, bet ir gilesnis požiūris, kitokia žmonių elgsena, laikysena ir jausena tokiais atvejais, kai prakeiktos charizmos ugnyje susidegina dar vienas iš geriausiųjų...
