Gal V. Šapranauską gerai pažinojęs režisierius tikrai teisus? Aktorius prieš mirtį telefonu išsiuntė ne vieną žinutę, iš kurių galima suprasti, kad gyvenimo kelią jis jautėsi jau įveikęs.
Tačiau į tokius amžinojo pokštininko žodžius, tarp kurių buvo ir atsiprašymo, ir atsisveikinimo gaidų, tiesiog niekas nesureagavo rimtai.
Iš gyvenimo staiga išėjusiam talentingam aktoriui žmonės šiandien ir rytoj neš po gėlės žiedą ir žvakutę. Atsisveikinimas su velioniu vyks Vilniaus mažajame teatre, kurio scenoje aktorius sukūrė įsimintinų vaidmenų.
V. Šapranauskas į nebūtį žengė prieš pat savo gimtadienį. Balandžio 19 dieną jam būtų suėję 55-eri.
Aktorius, patikėjęs Viešpaties šypsena
– Kaip V. Šapranauskas jūsų vadovautame teatre kurdavo vaidmenis? Kas jam būdavo svarbiausia? – „Lietuvos rytas” paklausė Vilniaus mažojo teatro įkūrėjo R. Tumino, šiuo metu vadovaujančio Maskvos J. Vachtangovo teatrui.
– Visus vaidmenis Vytautas kurdavo per kažkokį anekdotą, per kažkokį trečią asmenį. Bet tai žinodavo tik jis vienas.
Tik jam vienam buvo suprantamas, aiškus tas paslaptingas nepažįstamasis, trečiasis žmogus, su kuriuo jis žaisdavo su tokiu humoru!
Visos repeticijos su Vytautu būdavo šventė. Žmogaus šventė.
– Kurį V. Šapranausko vaidmenį jūsų spektakliuose laikote svarbiausiu ar išskirtiniu?
– Aktorinis šūvis, aktorinis fontanas buvo jo vaidmenys Michailo Lermontovo „Maskarade” ir Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje”. Pastarajame jis vaidino poroje su Arūnu Sakalausku.
– Niekam iš rimtų aktorių televizija, ko gero, negali atstoti nei teatro, nei kino.
Ar V. Šapranauskas nėra kalbėjęs su jumis apie sugrįžimą į sceną, gal prašėsi priimamas atgal į Vilniaus mažąjį teatrą?
– Mes ne kartą apie tai kalbėjomės. Aš jam sakydavau, kad sugrįšiu iš Maskvos, ir jis man yra sakęs: „Jūs sugrįšite, ir aš grįšiu į teatrą.”
Iki šiol man sukasi mintys galvoje, kad štai grįšiu, ir jis grįš.
Dar mes ką nors kartu sukursime.
Pamenu, kaip neseniai sėdėjome Vilniaus Vokiečių gatvėje ant suoliuko, kalbėdamiesi apie tai, kad reikia visiems sugrįžti į teatrą ir dar vieną kūrybinį etapą drauge nugyventi – linksmai, įdomiai, giliai.
Buvau V. Šapranauskui užsiminęs, kad J. Vachtangovo teatre ketinu iš naujo pastatyti Grigorijaus Kanovičiaus pjesę „Nusišypsok mums, Viešpatie”, kurioje jis yra vaidinęs Vilniaus mažajame teatre.
Sakiau Vytautui, kad būtinai jį pakviesiu pavaidinti bent keliuose premjeriniuose spektakliuose.
Bet Viešpats jam nusišypsojo anksčiau.
Ir jis ta šypsena patikėjo. Matyt, tai padarė lengvai.
Manau, išeidami žmonės nieko nebijo – nejaučia jokių išgyvenimų, tragedijų. Tik nori pailsėti, būti grožyje, būti laisvi. Tikiu, kad ir Vytautas išėjo su palengvėjimu.
– Bet vis dėlto kas gi darosi, kad tokie jauni ir talentingi kaip V. Šapranauskas, užuot kūrę, žudosi?
– Gal mus visus jau žudo tas klimatas, užsitęsusi žiema, kuri tik dar labiau užaštrina mintis apie tai, kad lyg ir nebėra jokios gyvenimo perspektyvos, nėra prasmės. Tai juto ir V. Šapranauskas.
– Skundėsi jums dėl panašių išgyvenimų?
– Taip. Bet svajojo apie dramatiškus, tragiškus vaidmenis.
V. Šapranauskas, kaip ir legendinis prancūzų komikas Louisas de Funesas, visada svajodavo apie tragišką vaidmenį.
Ko gero, jam tai būtų pavykę, nes buvo virtuozas, improvizuotojas.
– O gal po ta didžiojo improvizuotojo kauke slėpėsi vienišiaus veidas?
– Man atrodo, jis neturėjo tikrų, artimų draugų, nes buvo sunkiai prieinamas. Tų draugų nedaug tereikia, bent poros. Jis, regis, ir tiek neturėjo.
Mes buvome ir draugai, ir partneriai. Tačiau susitikdavome retai, tik kai atvažiuodavau į Vilnių. Jis vis mane gąsdino: „Pamatysi, atvažiuosiu į Maskvą.” Bet taip ir neatvažiavo.
Jam Vilniuje trūko ir oro, ir tikrų režisierių.
Kai Lietuvoje įsižiebė laisvė, mes taip tikėjome, kad būsime pastebėti, tapsime europiniais aktoriais, režisieriais, kad mes reikalingi, įdomūs.
Bet Lietuva tapo Europos provincija. Didieji aktoriai tai jautė ir išgyveno labai sunkiai.
– Po V. Šapranausko savižudybės atvirai prabilta apie jo priklausomybę nuo alkoholio.
Rodos, jūs jį iš Mažojo teatro išprašėte, kai jis nepasirodė spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie”?
– Būtent dėl šios priežasties mes ir buvome išsiskyrę. Jis mane jau buvo išvedęs iš kantrybės. Maniau, kad užmušiu.
Praėjo diena, dvi. Atlėgau. Atleidau. Tikėjausi, kad vėl viskas bus gerai.
Tačiau jis tada jau nebegalėjo savęs suvaldyti, o aš negalėjau leisti teatrui dar kartą rizikuoti, kad spektaklis neįvyks.
Bet mes visi tikėjome, kad jaunystės, kurią stengėmės išgyventi sodriai, giliai, beprotiškai, „blūdas” praeis ir tapsime padoriais tėvais, seneliais. O tada jau pagalvosime apie meną.
Bet štai... Gal Vytautas būtų neišėjęs, bet pavasario saulė suvėlavo.
Talentas spinduliavo ir teatre, ir kine
* V. Šapranauskas 1976– 1980 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje V. Lanskojaus ir A. Savickaitės kurse. 1977 m. Rusų dramos teatre suvaidino savo pirmajame spektaklyje – V. Lanskojaus režisuotame „Skutarevskyje”.
* Rusų dramos teatre sukūrė vaidmenis spektakliuose „Grįžtamasis ryšys” (1981 m., rež. V.Zacharovas), „Arena” (1981 m., rež. I.Nikolajevas), „Slenkstis” (1982 m., rež. S.Koromščikovas), „Snieguolė ir septyni nykštukai” (rež. J.Popovas, 1986 m.), „Ekspromtas” (1987 m., rež. A.Vilkinas), „Meistras ir Margarita” (1988 m., rež. R.Viktiukas), „Kvietimas į ešafotą” (1989 m., rež. G.Gladijus), kituose.
* 1990 m. iš Rusų dramos teatro išėjo į Mažąjį teatrą pas režisierių R.Tuminą. Mažajame teatre sukūrė vaidmenis aštuoniuose R.Tumino režisuotuose spektakliuose – A.Čechovo „Vyšnių sode” (1990 m.), V.Kukulo ir R.Tumino „Čia nebus mirties” (1990 m.), B.Brechto „Galilėjuje” (1992 m.), G.Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie” (1994 m.), M.Lermontovo „Maskarade” (1997 m.), N.Gogolio „Revizoriuje” (2001 m.), S.Becketto „Belaukiant Godo” (2002 m.), A.Čechovo „Trijose seseryse” (2005 m.).
* Pastaruoju metu aktorius vaidino sostinės „Domino” teatre. Jame sukūrė vaidmenis K.Smorigino režisuotuose spektakliuose „Vilnius–Dakaras” (2008 m.) ir „Mano žmonos vyras” (2009 m.), O.Šapošnikovo pastatytame „Nuodėmių mieste” (2010 m.).
* V.Šapranauskas yra pasakojęs, kad su K.Smoriginu ruošiasi statyti S.Parulskio pjesę „Purvas”, parašytą specialiai jam.
* V.Šapranauskas vaidino ir kine. Sovietiniais laikais sukūrė vaidmenis juostose „Medaus mėnuo Amerikoje” (1981 m.), „Amerikietiška tragedija” (1981 m.), „Turtuolis, vargšas...” (1984 m.), „Sofija Kovalevskaja” (1985 m.), „Chameleono žaidimai” (1986 m.).
* Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis vaidino filmuose „Vilniaus getas” (2006 m.), „Lernavan” (2006 m.), „Zero 2” (2010 m.), „Valentinas vienas” (2013 m.).
* Kino žiūrovai V.Šapranauską netrukus galės pamatyti dar vienoje juostoje – naujausiame E.Vėlyvio filme „Flight Redirected”, kurio pats aktorius nesulaukė.
Bus laidojamas Menininkų kalnelyje
* Atsisveikinti su aktoriumi ir televizijos laidų vedėju V.Šapranausku galima Vilniaus mažajame teatre.
* Gedimino prospekte esančiame teatre urna bus pašarvota nuo šeštadienio popietės iki sekmadienio pietų.
* Aktorius sekmadienį bus laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
* V.Šapranauskas, kuriam vakar būtų sukakę 55-eri, ketvirtadienį buvo rastas negyvas savo namuose Vilniuje, S.Konarskio gatvėje. Aktorius savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
