Netikėti sprogimai Bostono maratone darsyk parodė, koks iškreiptas gali būti šių laikų visuomenės pasaulio įsivaizdavimas. Kiek daug gali būti veidmainystės, pykčio ir kaip lengva šiomis emocijomis manipuliuoti viešai, nekreipiant dėmesio į esmę.
Kalbu ne tik apie sprogdintojus, kurie savo žiniai pasauliui skleisti, kad ir kokia ji būtų, pasirinko jokiais būdais nepateisinamą priemonę – terorą.
Kalbu apie visus tuos, kurie suteikė galimybę tokių išpuolių įkvėpėjams ir sekėjams toliau sėkmingai parazituoti. Taip, reikia pripažinti, tai ir žiniasklaida, ir ta pati visuomenė, kuri ryja žinias.
Norime to ar ne, gyvename ne šiaip globaliame pasaulyje, kuriame nenutrūkstamai trykšta informacijos srautas. Jis nesilieja veltui, jis yra vartojamas. Baisimės keistais, siaubingais ar šlykščiais reiškiniais, bet ir negalime atitraukti nuo jų akių ir ausų.
Regis, būtų natūralu, kad visi skirtingai į juos reaguojame. Bet sprogimai Bostone išties parodė, kad vis dėlto turėtų būti moralinės ribos, kurių peržengti nevalia.
Viena vertus, bet kuris sveiko proto žmogus pirmiausia patyrė šoką, pajuto užuojautą žuvusiųjų ir sužeistųjų artimiesiems.
Ir nors įprasta manyti, jog teroro išpuolių aukomis dažniausiai tampa smurto kamuojamos trečiojo pasaulio šalys, kur sprogimai – kone kasdienybė, būtent tokie išpuoliai kaip Bostone dažniausiai šokiruoja žmones.
Tai buvo ne tik netikėta, bet ir privertė darsyk prisiminti – tokių išpuolių galėjo patirti bet kas ir bet kur. Pasigaminti sprogmenų šiais laikais daug proto ir pastangų nereikia. Taikinių taip pat netrūksta. O vienas nepastabus pareigūnas ir visuomenės abejingumas tik palengvina teroristo tikslą.
Tačiau ne mažiau siaubinga nei pats teroro išpuolis kai kurių žmonių reakcija. Paradoksalu, kad abejinga ir nepastabi visuomenė, kai nutinka kas nors siaubinga, staiga atsibunda ir puola viskuo domėtis. Ir ne tik domėtis, bet ir kaltinti, skleisti gandų, sąmokslo teorijų.
Sunku suvokti, kas dedasi tų žmonių, kurie pateisina Bostono išpuolį, galvose. Esą taip amerikiečiams ir reikia. Už ką? Už viską. Už tai, kad jie sukėlė karus, žudė indėnus. Už tai, kad stori, turtingi ir laimingi. „Patys prisiprašė”, – gal ir nejučia, o gal ir sąmoningai tokia prievartautojų logika vadovaujasi stebėtinai daug žmonių.
Nestebina, kad tokios tulžingos pagiežos netrūksta musulmoniškuose kraštuose, kur ypač neišsilavinę, siaurai mąstantys veidmainiai nesugeba nieko geresnio kaip tik staugti: „Mirtis Amerikai!”
Deja, toks jausmas – universalus. Jis gajus visame pasaulyje, žinoma, neaplenkia ir Lietuvos, kur pavydo ir pagiežos upės liejasi laisvai. Ir jis nėra taikytinas vien neapykanta Vakarams trykštantiems veikėjams.
Universalus yra liguistas sąmokslo teorijų šalininkų noras pasireikšti. Esą kad ir kur kas baisaus nutiktų, kad ir kiek įrodymų būtų, už visko stovi paslaptingos slaptosios tarnybos.
Tokie pat šlykštūs ir primityvūs yra jautriųjų teisuolių lyginimai. Esą kodėl niekas nekalba, kad tą pačią dieną, kai Bostone sprogo bombos, per išpuolius Irake, Afganistane ir kitur žuvo ne keli, o dešimtys žmonių. Girdi, ar jų gyvybė, jų artimųjų skausmas, ašaros nevertos dėmesio?
Tai tik apsimestinis rūpinimasis. O iš tikrųjų tai tėra ta pati logika, kuria vadovaujasi teroristai. Juk būtent teroristai savo siaubingus veiksmus pateisina smėlio dėžėje vaikystėje jiems į galvą įkalta mintimi: „Kaip aš elgiuosi? O ką? Jūs geriau pažiūrėkite, ką patys darote.”
Toks iškreiptas teroro išpuolių pateisinimas nebent skatina rengti vis naujas atakas. Ir veda į nužmogėjimą. Žmonės veidmainiškai piktinasi, kad visa tarptautinė žiniasklaida pateikia vien nelaimes, mėgaujasi kraujo, sprogimų vaizdais.
Bet tie patys, kurie piktinasi, yra būtent tie žmonės, kurie seka naujienas, nori jų daugiau, greičiau. Visuotinio gailesčio, užuojautos ir pykčio jūroje tokie veidmainiai nėra tik lašelis.
Teroras pražudo dešimtis, sukrečia tūkstančius žmonių, tačiau domina ir prikausto milijonus. Būtent todėl terorizmas yra XXI amžiaus rykštė, kurios dar ilgai nepavyks suvaldyti.
