Debatams, pasitelkiant argumentus, teikiant valstybės raidos koncepcijas ir nevengiant netgi aštrios priešpriešos.
Kaip įveikti jau kelerius metus besitęsiančią akivaizdžią mūsų valstybės užsienio politikos krizę? Kaip toliau savo nosies žengti vidaus politikoje? Koks turėtų būti valdžios ir verslo santykis? Kaip užtikrinti ne tik nacionalinį, bet ir buitinį saugumą? Kas pagaliau yra ta pilietinė visuomenė, apie kurią tiek daug kalbame ir vis nerandame atsakymo? Ar karo atveju Lietuvos piliečiai nedvejodami stotų ginti tėvynės ir paskubomis grįžę iš Londono, Dublino ar kurio Ispanijos miesto bemat užsirašytų savanoriais?
Aibė problemų per atkurtos nepriklausomybės metus subrendo, bet labai menkai jos skamba per prezidento rinkimų kampanijas.
Jeigu artėjantys rinkimai bus panašūs į praėjusius, pagrįstai kils klausimas, ar dar po vienos kadencijos nevertėtų Lietuvos prezidento rinkti Seime. Jei kandidatas į prezidentus slapstosi iki paskutinio skambučio, o paskelbtas ar pasiskelbęs per likusį trumpą laiką iki rinkimų tesugeba pasakyti ne daugiau kaip paprastas Seimo narys, tai kam tada tie visuotiniai, brangūs ir triukšmingi rinkimai.
Gal iš tikrųjų estai ir latviai daro išmintingiau – valstybės vadovus išsirenka parlamentuose.
Žinoma, Lietuvos Konstitucijos staiga nepakeisime, ir nežinia, ar nepakliūtume į dar aršesnius užkulisinius žaidimus, bet kitokio valstybės prezidento vaidmens mūsų politinėje struktūroje pasigenda vis daugiau žmonių.
Permainas prezidento koncepcijoje diktuoja jau pati politinio gyvenimo raidos logika. Vis labiau dominuoja dvi partijos – socialdemokratų ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – ir per kitus Seimo rinkimus jos galutinai įsitvirtins.
Vieno sezono, vieno asmens ar vieno įvykio partijos išnyks. Darbo partija po teismų maratono ir supratus, su kuo turėjo reikalą, žmonių atsitokėjimo susitrauks į nedidelę, kažkada savo oponentams V. Uspaskicho kaišiotą, špygą.
Tuoksis su kuo iš išskaičiavimo ar ne, „Tvarkos ir teisingumo” partija nyks sparčiau nei R.Pakso viltys dar kartą tapti prezidentu ir po savęs būsimoms kartoms atminimui paliks tik šiuo metu gana protingai Aplinkos ministerijai vadovaujantį V. Mazuronį.
Likusios dvi rimčiausios proeuropietiškos politinės jėgos – TS-LKD ir socialdemokratai – ir turėtų rūpintis natūralesniu, partijos iškeltu, prezidentu.
Socialdemokratai tai pajėgūs padaryti, anksčiau ar vėliau jie įvardys savo kandidatą, bet laukia, kol savo žodį tars dabartinė prezidentė. Tai bloga ir rinkėjus pesimistiškai nuteikianti taktika.
Kita vertus, tai akivaizdi nepagarba ir Lietuvos gyventojams, neva nevertiems gilintis į staiga „apreikšto” kandidato biografiją, gyvenimo būdą, pažiūras.
Bet mūsų valstybės piliečiai, nors ir tylūs, ne visada pirštu pastumiami. Keršydami už nepagarbą jie gali pasirinkti ir visiškai netikėtą variantą.
Kad taip neatsitiktų, socialdemokratai turi visas galimybes pasielgti ryžtingiau ir pakeisti blogą lūkuriavimo pakrūmėje tradiciją.
Kur kas sudėtingesnė situacija yra TS-LKD fronte. Iš žinomų jos politikų kalbų vis labiau aiškėja, kad partijos žemumos nelabai džiaugiasi besąlygiška partijos viršūnių parama D. Grybauskaitei.
Be to, TS-LKD neturėtų pamiršti, kad Lietuvoje yra daugiau dešiniųjų nei partijos vadovybė ar skyriai, ir ne visi jie yra sužavėti D. Grybauskaitės vadovavimu valstybei.
Pagaliau ir politikos pirmokui aišku, kad savo gretose išaugintas kandidatas į prezidentus yra ir partijos brandumo ir solidumo ženklas. Ar TS-LKD nori būti tik krizių laikotarpių politinė organizacija ir kokio nors sau karjeros ieškančio politiko prašalaičio tarnaitė?
Stipriausiai dešiniajai partijai nederėtų bergždžiai laukti, kol apsispręs asmuo, kuris galbūt net neketina kandidatuoti. D. Grybauskaitė nėra naivi ir puikiai supranta, kad antruosiuose rinkimuose rėmėjų bus kur kas mažiau ir dar kartą sunku tikėtis, jog didelės partijos vadovas agituos už ją, o ne savo kandidatą.
Nerems jos ir užsienio kalbų egzaminą laikę „darbiečiai”. Pastarieji ir patys ieško kandidato iš savųjų, kuris dar nesėdi teisiamųjų suole.
O ką jau kalbėti apie margą visuomenininkų spektrą, palyginti dar sėkmingai žaliuojančias partijas, kurių pažiūroms D. Grybauskaitė anksčiau pritarė, o dabar jas beprisimena tik keldama su vaikais inkilėlius.
Po metų visuomenės nuomonė bus dar margesnė, o į saulėlydžio fazę patekusių partijų tarpusavio kova dar aršesnė. Norintiems būti išgirstiems kandidatams į prezidentus teks labai smarkiai šaukti.
Taigi užuot laukusioms visuotinio triukšmo, didžiosioms partijoms reikėtų imti vadžias į rankas ir parodyti gyventojams, kad rimta politika visada yra visuomenės gyvenimo avangardas.
Pretendentams į prezidentus reikia pradėti reikštis anksčiau, nei prasideda oficialus kandidatų kėlimas – 80 dienų iki rinkimų dienos, o savo programą paskelbti prieš pusmetį. To Konstitucija nedraudžia.
