Šias paprastas tiesas yra puikiai išmokusi prezidentė D. Grybauskaitė – ji jomis uoliai vadovavosi nuo kadencijos pradžios. Pastaruoju metu vieno asmens reklamos agentūra „Prezidentūra” ypač suaktyvėjo.
Pagrindiniu viešųjų ryšių taikiniu tapo ne vidaus, o užsienio auditorija.
Prezidentūra, gana retai atsiverianti Lietuvos žiniasklaidai (o jei ir atsiveria – tai tik jai patogiai spaudai), pastaruoju metu tiesiog medžiote medžioja šalyje apsilankančius didžiųjų Vakarų valstybių žurnalistus ir pati jiems siūlo išskirtinius interviu su prezidente.
Kalbinama šalies vadovė aiškina, kad Lietuvai sekasi itin gerai, ir stengiasi įtvirtinti Vakaruose paplitusį naivų įsitikinimą, jog būtent ji Lietuvą „išvedė iš krizės”, negana to, parodė kelią ir visai Europai.
Prezidentė stengiasi būti kuo aktyvesnė ir politinėje – ypač Europos Sąjungos – arenoje, kur elgiasi ne tik kaip Lietuvos vadovė, bet ir kaip europinio kalibro figūra, brėžianti ateities gaires, dalijanti strateginio masto patarimus visam žemynui.
D. Grybauskaitė pasistengė išspausti viską, kas įmanoma, ir iš šią savaitę vykusių buvusios Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės M. Thatcher laidotuvių.
S .Daukanto aikštės rūmai tiesiog tryško pranešimais apie prezidentės vizitą į laidotuves ir apie tai, kokia garbinga draugija ten susirinko. O pati D. Grybauskaitė daug samprotavo apie tai, kad M. Thatcher kovojo su Sovietų Sąjungos režimu ir reikšmingai prisidėjo prie jo žlugimo.
Taikytis į M. Thatcher ir kitų to meto Vakarų lyderių, kovojusių su raudonuoju režimu, draugiją mūsų prezidentei nė kiek netrukdė tai, jog ji pati buvo viso labo tik klusnus to režimo sraigtelis. O gal tai buvo savotiškas atgailavimas?
Juk drovesnis ar labiau susikaustęs politikas tokiu atveju kalbėtų ne taip garsiai arba išvis patylėtų. Kai kurie Lietuvos politikai savo praeities ar jos įtakos pažiūroms negalėdavo peržengti net privačiame gyvenime.
Pavyzdžiui, velionis Seimo narys J. Karosas, niekuomet neslėpęs savo nuoširdžių kairiųjų pažiūrų, vieno vizito Ispanijoje metu atsisakė aplankyti tenykščio dešiniojo diktatoriaus F. Franco kapavietę.
Tačiau kai tvirtų pažiūrų nėra, jos ir netrukdo šlietis prie to, kas vienu ar kitu momentu patogiau.
Be to, kaip nesiglausi prie tokios draugijos, kurioje apstu ne tik buvusių, bet ir esamų galingųjų pasaulio valstybių vadovų, netgi karališkųjų asmenų?
Tiesa, pastaruoju metu tokioje kompanijoje prezidentei pasisukioti tenka nedažnai. Išimtis galėtų būti nebent Norvegijos karalius, su kuriuo per kadenciją susitikta jau ne kartą.
M. Thatcher laidotuvėmis prezidentė pasinaudojo ir dar kartą Lietuvai bei visai Europai parodydama, ką iš tiesų reiškia taupyti.
Prezidentūra plačiai ištrimitavo, kad šalies vadovė į Londoną skrido pigių skrydžių bendrovės lėktuvu, ir netgi paskelbė jame sėdinčios D. Grybauskaitės nuotrauka.
Bet lazda turi du galus. Kol vieni Lietuvos ir užsienio piliečiai galbūt nuoširdžiai žavėjosi „paprastumu”, kiti šaipėsi iš tokio pigaus visomis prasmėmis triuko ir „nemokamo reklamos veido” arba su siaubu mėgino nuspėti Lietuvoje siautėjančio skurdo mastą.
Tačiau vos premjeras A. Butkevičius pamėgino užsiminti apie tai, kad Lietuvai pagaliau reikėtų įsigyti lėktuvą valstybės vadovams, D. Grybauskaitė atvirai išvadino jį „plikbajoriu”. Ji priminė, jog pigiomis avialinijomis esą skraido net Ispanijos karalius ar kiti mėlynojo kraujo asmenys.
Stebint tokį aktyvumą lieka tik spėlioti, kokias naujas viešųjų ryšių aukštumas jis pasieks Karolio Didžiojo apdovanojimo teikimo D. Grybauskaitei proga arba Lietuvai pradėjus pirmininkauti ES.
Akivaizdu, kad šias dvi progas asmeninei reklamai prezidentė vertina itin rimtai.
Prezidentūra jau dabar primena, kad šalies vadovė bus pagerbta apdovanojimu, kurį yra gavę ES tėvai, popiežius Jonas Paulius II, didysis antisovietinis disidentas V. Havelas.
Visa tai leidžia spėlioti, kad D. Grybauskaitė galbūt yra nusitaikiusi kur kas aukščiau nei siekti antrosios kadencijos Lietuvoje – į Europos Komisijos vadovės, ES užsienio reikalų ministrės ar net ES prezidentės postą.
Neatmestina, kad Prezidentūra aktyviai veikia ir tarptautiniuose užkulisiuose.
Jei prezidentė iš tiesų turi ambicijų užimti kurį nors iš minėtų postų, ją galima tik pagirti – kaip ir už lankstumą įgyvendinant užmojus.
Nieko keista, kad tokio prezidentės aktyvumo fone kiti šalies politikai, netgi pagrindinis jos konkurentas reitingų lenktynėse premjeras A. Butkevičius, atrodo nykokai.
Šią savaitę jam teko pateikti tradicinę Vyriausybės veiklos praėjusių metų ataskaitą, kai jis Ministrų kabinetui vadovavo vos mėnesį.
Suprantama, A. Butkevičius iš Seimo tribūnos daugiausia aiškino tai, kokį palikimą paveldėjo jo Vyriausybė, ir dar kartą vardijo jos planus bei prioritetus.
Tačiau anksčiau aštriomis strėlėmis dešiniuosius kapojęs socialdemokratų lyderis apie gautą paveldą šį kartą kalbėjo gana švelniai. O premjero planai mokesčių politikos ar atominės energetikos srityje buvo tokie pat aptakūs kaip ir anksčiau.
Nepaisant to, premjeras tebėra vienas mėgstamiausių šalies visuomenės veikėjų. Matyt, dauguma rinkėjų vis dar gyvena viltimis.
