Kauno savivaldybės kuluaruose verda aistros – valdininkai ir politikai karštligiškai svarsto, ar toliau „Žalgirio“ areną patikėti valdyti su žlugusiu Ūkio banku ir verslininku Vladimiru Romanovu siejamai viešajai įstaigai, ar ieškoti kito koncesininko.
Kauno vadovų susidomėjimą atsiradusia galimybe nutraukti koncesijos sutartį nesunkiai galima paaiškinti noru išsiderėti palankesnes sąlygas. Ne paslaptis, jog perimti pelningai veikiančios arenos valdymą norėtų ne vienas verslininkas.
Tačiau ar svarstant galimus sprendimo variantus, analizuojant finansinius padarinius susimąstoma apie globalią arenos įtaką miestui, šio unikalaus objekto vaidmenį Kauno bendruomenės raidai?
Apie tai, kuo miestui svarbi Nemuno saloje iškilusi ir sėkmingai veikianti arena, „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, žinomu visuomenininku ir publicistu Egidijumi Aleksandravičiumi.
– Kaip nusakytumėte arenos vaidmenį, kuo šis objektas svarbus miestui?
– Arenos vaidmuo miestui yra neabejotinas. Kaip istorikas, seniai domiuosi sociokultūrine raida ir visada buvau įsitikinęs, kad savivaldus ir save patenkinantis miestas turi suktis apie didžiausias viešas erdves.
Pažvelgę į pietinę Europą ar Pietų Ameriką pamatysime, kad miesto esmė greičiausiai bus stadionas ir visas aplink jį besisukantis karnavalinės kultūros šleifas. Ten buriasi žmonės, kurie vieni kitų nepažįsta kaip draugai, tačiau nebėra priešai. Jie gali rėkti už tuos pačius savo mylimuosius arba susirinkti į koncertus.
Tai, kad E.Miliūno projektas įgyvendintas aidint salas gelbėjusių ir potvynius skaičiavusių tamsybininkų kakofonijai, – yra vienas didžiausių laimėjimų Kaune.
Šiuo metu 15 tūkst. žmonių talpinanti arena yra kaip stipriai mažėjančios miesto bendruomenės spietimo didžioji erdvė. Futbolas tai padarytų geriau, tačiau dėl įvairių priežasčių šios sporto šakos mums nepavyksta kilstelėti į aukštesnį lygmenį.
Eidamas žiūrėti krepšinio rungtynių kartais sakau, jog einu sirgti už sirgalius. Man svarbus pats spektaklis, buvimas sykiu su žmonėmis, kurių nepažįstu, tačiau jie man mieli. Man mieli net „Lietuvos ryto“ sirgaliai ir visi kiti žmonės, nes tai sudaro tam tikrą bendrąjį paprasto gyvenimo rezervuarą.
Be abejonės, arenos reikšmė yra didžiulė. Ji gydo šį miestą, prisideda prie to, ką šiek tiek įžvalgesnieji gali matyti penktadienio vakarais Kauno gatvėse nuo Laisvės alėjos iki senamiesčio. Tai visiškai normalių veidų, šurmulio vietų, barų bei tavernų miestas. Išnykusių „juodų“ girtuoklių, kurie prie kiekvieno kampo būtinai rodytų savo agresijas, miestas.
– Kaip manote, ar „Žalgiris“ ir arena turi veikti kartu, ar juos galima atskirti? Ar sprendimus priimantys miesto vadovai ir politikai sugebės įvertinti globalią arenos reikšmę?
– Tikriausiai be „Žalgirio“ arena prarastų daug ir neaišku, ar kita pusė laikytųsi. Jeigu kitos pusės nebūtų, aš tik spėlioju – tikriausiai „Žalgiris“ visko „neištemptų“.
Nepaisant įvairių užkulisinių dalykų, tiek, kiek arena pasiekė nuo jos veiklos pradžios, – yra nuostabu. Svarbu, kad miesto valdžia suvoktų, kad dvipusė veiklos struktūra buvo labai teigiama.
Architektas E.Miliūnas ir operatorius nuveikė išties daug, potribūnines erdves padarydamas kasdienio vartojimo erdvėmis, įskaitant treniruoklių kompleksą, restoraną bei terasą, kurioje iki šiol nepasėdėjau, bet ruošiuosi tai padaryti.
Arenoje atsirado net dailės parodos. Visa tai vyksta po mūsų koliziejaus tribūnomis. Miestui tokių erdvių trūko. Manyčiau, kad miestas turėtų suprasti, kokia milžiniška arenos reikšmė jau pasiekta.
Valdžios žmonės dažnokai pasiduoda vienai bendrai posovietinei pagundai – pripažinti reikšmę tik to, ką tu valdai. Gera yra tik tai, ką valdau.
Problema labai sudėtinga. Nenustebčiau, jeigu klaidos įvyktų ir nesąmoningai. Bet gali būti, kad ir sąmoningai daromos niekšybės tarp savęs konkuruojant verslo grupuotėms bei rungiantis, kas uždirbs daugiau „balionų“ prieš kitus rinkimus.
Būtų labai gaila, jeigu šis nuostabus reiškinys virstų kažkuo, kuo anksčiau buvo Sporto halė. 10 metų galėjome stebėti, kaip miesto įmonė ten nedarė nieko, išskyrus krepšinį. Susidaro toks įspūdis: jeigu negali gauti sau į ranką pinigų, – geriau jau nieko nedaryti, užkalti duris iki kito „Žalgirio“ sezono.
Labai baisu, kad taip gali nutikti, juolab pavyzdžių jau esame turėję.
– Arena jau tapo visuotiniu traukos objektu. Kaip dar būtų galima pagerinti ją supančią aplinką?
– Turiu utopinę vaizduotę, kuri nebūtų susijusi su valdžia arba susijusi minimaliai.
Kaip pasakyti kauniečiui: neišvažiuok iš miesto vasarą, nes Nemunas ties sala yra pats švariausias? Kaip pasakyti, kad ši sala yra idealiausia dviratininkų, futbolo, tinklinio erdvė, kad ten gali būti smagiausių pliažų vieta su galimybe vakare užlipti iki terasos, suvalgyti mėgstamą patiekalą restoranėlyje, patirti visą buvimo mieste „kaifą“, kai visi kiti važiuoja į drumstesnes erdves, tačiau būtinai 400 kilometrų.
Man už kongresų rūmų projektą kur kas įdomesni paplūdimiai, smėlio tinklinis, vandens turizmas, vandens taksi... Investuoti reikia visai nedaug, o galbūt nedidelių koncesijų, ir mes turėtume apgyvendintą salą.
Turistiniai laiveliai po Vilnių jau plaukioja, o mes Nemune beveik nieko neturime. Nors yra galimybė apiplaukti salą, pritraukti linksmybes.
Įvertinus „Akropolio“ stovėjimo aikšteles ar kitame gale, prie pilies, esančias erdves, Kaunas turi daug dovanų. O daliai jų paimti reikėtų visai nedaug – tik išradingumo ir tikėjimo. Suprantu, jog mano šio samprotavimo esminis trūkumas būtų tai, jog šis pasiūlymas galioja tik šiltajam metų laikui.
Labai tikiu Kauno galimybe, tikiu, kad po pasaulį pasibastę žmonės grįžę čia pamatys, jog tokio dydžio miestas labai geras – mažiau transporto kamščių ir mažiau gyvenimo valandų, paaukotų beprasmiškai juose gaištant.
