Ar mums dar ką nors reiškia Jungtinės Amerikos Valstijos, ar mes jau seniai gyvename savo – europietišką – gyvenimą, ir Amerika mums tokia pat beprasmė chimera, kaip ir tiems Lietuvos pokario partizanams, kurie tikėjosi pagalbos ir sąjungininkų įsikišimo, ir niekada nesulaukė?
Galbūt Amerika tikrai yra bejėgis milžinas molio kojomis, prasiskolinęs, pasimetęs, ieškantis ir nesurandantis sau misijos ir prasmės, kuriam jau ateina ilgai pranašautas saulėlydis? Apie saulėlydį kalba tie, kas nepavargsta kartoti, esą visoms imperijoms ateina pabaiga.
Amerika mums labai svarbi, ir tai labai lengva įrodyti.
Kiekvienas mūsų pasijudinimas link artimesnių ekonominių ar kultūrinių ryšių su JAV ir laisvuoju pasauliu nedelsiant, tuojau pat, žaibiškai susilaukia agresyvaus atsako iš Rusijos ir jos satelitų visais frontais.
Kremlius taip necyptų, jei manytų, kad jų dominavimas teritorijose, kur jie šeimininkavo XX amžiuje, yra užtikrintas ir baigtas. Rusijos grūmojimus ir informacinį karą reikia vertinti šaltai ir pasidžiaugti, kad su mumis kariauja: reiškia, yra dėl ko kautis.
NATO plėtra prieš dešimt metų buvo geras pavyzdys, kaip veikia schema. Rusijos lokys viena letena lakina apmokamus skalikus ir nuoširdžius naudingus kvailelius, kurie kartoja, kad „brangu ir nereikalinga, nes rusai jei norės užims Lietuvą per 24 valandas ir sutrins į miltus visą NATO“. Antrąja letena energingai daužėsi visame pasaulyje, kad tik to NATO lokio „interesų sferoje“ nebūtų, nes Rusijai kels grėsmę.
Jei Rusija tokia galinga ir įtakinga, jei mus gali nušluoti, kaip žaisliukus, ir Vakarai jai nieko nereiškia, kodėl tuomet Rusija taip draskosi?
Tos pastangos yra įrodymas, kad žaidimas dar nebaigtas, ir prizai toli gražu neišdalinti.
Dabar lygiai tas pats dėl atominės elektrinės ir skalūnų dujų. Naudingi kvailiai – o priešinimasis atominei ir skalūnams dažnai surenka tą pačią negudrią kompaniją, kaip ir išsisėmęs tautinis violetinių patvorių teatras – šaukia apie pavojų gamtai ir sako, kad jiems nepakanka informacijos.
Įdomu, kad ir čia ta pati violetinė režisūra, panašu, diriguojama iš rytų: ir apie dujas, ir apie mergaitę „teisibę“ galima sužinoti, pažiūrėjus atitinkamus filmukus, kur viskas atskleista.
„Visą tiesą pasakojančio“ filmuko modelis labai gerai pažįstamas: rusų TV propaganda apie Ameriką valdantį klaną irgi platinama prisegus užrašus patikliems idiotams: „šis filmas uždraustas rodyti JAV“. Panašiai beverčius priedus platinantys šarlatanai rašo: „tabletės tokios efektyvios, kad dietologai mūsų nekenčia“.
Iš tiesų visa reikalinga informacija – atviruose šaltiniuose. Pakanka pamatyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, su kuriuo net Vokietijoje nebekalba, kaip su dideliu ponu, nes viskas, ką jis galėjo pasiūlyti, buvo gamtinės dujos. Tos dujos nei Vakarų Europoje, nei Amerikoje nebėra stiprus derybinis pasiūlymas: ir atpigusios, ir kuo toliau, tuo daugiau turi savųjų.
Tie, kas domisi interneto komentarais, žino, kad viskas, kas susiję su Rusija – tiesiogiai ar netiesiogiai – susilaukia neįprastos, budinčių rašytojų atsiliepimų gausos. Lyg pagal komandą. Ten grojamos tos pačios plokštelės, kaip ir padažnėjusiuose Kremliaus propagandos renginiuose, „kūrybiniuose vakaruose“ – kuriuos tik labai naivūs arba itin ciniški veikėjai gali teisinti žodžio laisvės principais ir nuomonių įvairove. Amerika ir Europa bankrutavo, sakoma ten, ir tamposi konvulsijose. Netikrų pinigų prispausdinusi Vašingtono sukčių gauja, girdi, remiasi tik karine jėga, bet palaukite - netrukus pasaulyje išauš nauja aušra, kurios požymiai jau matyti.
Sprogimai Bostone daug kam yra priežastis dar sykį pasišaipyti iš Amerikos ir pasakyti, žiūrėk, ko norėjot, to ir gavote. Jūsų nekenčia visas pasaulis, ir štai jis, atpildas už jūsų nuodėmes.
Tai, kad ieškantieji vadinamųjų „neapykantos nusikaltimus“ nė negalvoja kreipti dėmesio į neapykantą, jei ji nukreipta prieš amerikiečius, natūralu ir suprantama. Politinis korektiškumas leidžia tyčiotis ir žemintis iš pavergėjų, o amerikiečius jie laiko pavergėjais.
Neapykantą, daugelio supratimu, gražu ir dora kurstyti prieš visus, kas yra sėkmingi ir bet ką gyvenimo kelyje pasiekę. Pagal politinio korektiškumo nuostatas, priimtina tyčiotis ir iš velionės buvusios Britanijos premjerės Margaret Thatcher, kurios iškamšą puotaujantys kairieji sudegino prie Donkasterio jos laidotuvių dieną.
Analitikais save vadinantys bobučių pasakų skleidėjai aiškina, girdi, visos saugos priemonės nuo 2011 m. rugsėjo 11 dienos nieko nevertos. Tai vaiko supratimas: jei žmogus susirgo, reiškia, rankų plautis vis tiek neapsimoka.
Jei koks rusų arba baltarusių lėktuvas įskrenda į Lietuvos oro erdvę, reiškia, jokios oro gynybos nereikia ir ji yra tik pinigų švaistymas. Ir apskritai mums nereikia kariuomenės, su kuo kariausim, nesąmonė. Vaiko logika, bet gerai optimizuota ir suaugusiems, kurie nenori matyti, kad apie saugumo priemonių sėkmę daugiau pasako ne tie reti išpuoliai, kurie įvyko, o tie, kurių buvo išvengta.
Teroristai pasirinko, ko gero, labiausiai europietišką, saugų ir mokslo įstaigomis garsėjantį JAV miestą – ne tokią vietą, kur besisukinėjantys marksistinius marškinėlius apsivilkę neaiškūs tipai su krepšiais galėjo įkliūti įtariems vietos gyventojams anksčiau, nei juos pastebėtų teisėsauga. Surengti išpuolį prieš maratone bėgančius sportininkus, kurių maršrutas žinomas iš anksto, buvo vienas paprasčiausių uždavinių. Ir sprogę greitpuodžiai nieko neįrodo, užvis labiausiai Amerikos silpnumo.
Amerikos vietą ir vaidmenį pasaulyje puikiai parodo neapykanta jai ir pykčio protrūkiai. Reiškia, yra ko pavydėti, yra ko nekęsti, yra ko bijoti. Panašiai bet kurio naujo projekto Lietuvoje – energetikos, transporto, prekybos – vertę ir perspektyvas dažniausiai galima pamatyti pagal spiečius pavydžių žalių musių, ieškančių prie ko prisikabinti, ir visur bandančių aptikti neskaidrumą, paramą saviems, protekcionizmą ir kitokius dalykus, kurių nėra tik jų įsivaizduojamame – bet neegzistuojančiame – idealiame pasaulyje.
Amerika mums svarbi, kaip geras pavyzdys ir padrąsinimas: jei daug puolančių ir lojančių menkystų, reiškia, kažką darai labai gerai.
