Pas mus žudosi ir jauni, ir seni, ir niekam nežinomi gyvenimu nusivylę žmogeliai, ir kasdien televizijos ekranuose šmėkščiojančios garsenybės. Pastarųjų pasitraukimas iš gyvenimo tik dar labiau prikausto prie televizorių ekranų viskuo nusivylusias, dėl nesibaigiančios žiemos nuolat bambančias, apie likimo smūgius ir kitus fatalizmus be paliovos kalbančias, horoskopus skaitančias mases.
Televizijos iš to daro šou. Naujienų srautas kelias dienas iš eilės kramto ir atrajoja detales apie aktoriaus mirtį. Tauta įsikalbėtam šoke, tarsi savižudybė Lietuvoje būtų naujiena.
Bet tai – tik pradžia. Situaciją užaštrina įsijungusi katalikybės mašina, apeliuojanti į fatalistinės rusų kino ir teatro dietos užaugintų, o po Nepriklausomybės atkūrimo staiga katalikiškas šaknis atradusių piliečių mentalitetą.
Kunigas R. Doveika per mišias, skirtas maldai už velionį, rėžė pamokslą, kuriame priminė, kad niekada jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisintas rankos pakėlimas prieš savo gyvybę. ,,Vytautas padarė klaidą, kurios niekada niekas negalės pateisinti. Šitoje klaidoje yra ir nuodėmė“, - neapykantą ir mirusiojo atminimo dergimą įvyniojęs į biblinį pamušalą pamokslavo kunigas.
Nors artimųjų sprendimą privalu gerbti, vis dėlto šiek tiek ironiška, kad toli gražu šventojo gyvenime nevaidinęs anekdotų pasakotojas, komikas ir aktorius nebūtų galėjęs į amžinybę iškeliauti be paauksuotą suknią dėvinčio klouno palaiminimo.
Nieko pozityvaus nepasiūlė ir save pareklamuoti kito nelaimės sąskaita sumanę psichologai. Viena iš jų dėstė, esą aplinkiniai turėjo tempte atitempti V. Šapranauską pas ją. Suprask, ji būtų jį išgydžiusi ir išgelbėjusi nuo mirties.
Komikas, aktorius, televizijos žvaigždė, galimai nuo priklausomybės alkoholiui kentėjęs žmogus, pats ne kartą sakęs kad vengia atsiverti net artimiausiems žmonėms, leisis nutempiamas pas psichologą ar psichiatrą? Negana to, sėdės rimtu veidu ant sofutės kol kažkokia teta jį psichoanalizuos ir dalins retoriniais klausimais užmaskuotus patarimus kaip jam reikia gyventi? Žinoma, kad ne.
Prie žinovų minios prisidėjo ir visi tie, kurie ėmė muštis į krūtinę, kiekvienas su vis įmantresne mea culpa, kaip esą jie irgi kalti, kad nepastebėjo savižudybės ženklų, nepadėjo, neištarė gero žodžio. Daugelis, ko gero, tai sakė skatinami gerų intencijų, bet realybė yra kitokia. Ne visi savižudžiai siunčia aiškiai pastebimus signalus aplinkiniams, ne visiems įmanoma pagelbėti, galiausiai, gyventi toliau ar mirti yra kiekvieno žmogaus asmeninis sprendimas, kurį taipogi privalu gerbti.
Problema Lietuvoje yra didesnė nei vieno garsaus aktoriaus savižudybė. Tikroji problema yra šalyje gyvenantys žmonės, kurie sukuria tokį sunkiai apčiuopiamą, bet neabejotinai egzistuojantį fenomeną kaip nacionalinis mentalitetas.
Nesu mokslininkė, todėl daug nespekuliuosiu prigimties ir auklėjimo tema. Vis dėlto negaliu susilaikyti nesuabejojusi, ar tik nėra kažko įgimto mums, lietuviams, kas skatina būti tokiais pesimistais, tokiais negatyviais, tokiais cinikais? Taip, ne visi, ne visur. Bet kas gali paneigti, kad šiame apibendrinime nėra tiesos?
Pripažinkime, daugeliui mūsų yra sunku džiaugtis mažais dalykais, sunku priimti kito sėkmę, sunku būti mažiau kritiškiems tiek sau, tiek aplinkiniams. Jei tai iš tiesų gali būti laikoma nacionaliniais bruožais, nenuostabu, kad lietuviai žudosi tokiais stulbinančiais mastais.
Imkime, kad ir mūsų istoriją. Dėstome mokyklose ir didžiuojamės Pilėnais. Neabejotinai už širdies griebianti istorija. Na, bet kodėl negalėjo mūsų istorijoje būti Trojos arklio momento? Kodėl negalėjome įgrūsti kokio nors bizono kailiais užmaskuotos žudymo mašinos į priešo stovyklą? Kodėl mūsų protėviai pasirinko herojišką mirtį užuot gudragalviavę ir laimėję kovą?
Persikelkime į JAV. Teroristinis išpuolis Bostono maratone. Nesuvokiamas siaubas, kančia, chaosas. Trys žuvusieji. Kodėl ne dešimt ar ne dvidešimt? Todėl, kad kad amerikiečiai mokomi išgyventi ir kovoti, o ne rezignuoti ir grąžyti rankas. Ar tas robotiškas optimizmas kartais nesiutina? Žinoma, kad taip. Bet šioje šalyje esama daug daugiau nei šiaip optimizmo. Tautų katile esama pavydėtino pilietiškumo ir didvyriškumo.
Ar jei Lietuvoje atsitiktų panašus teroristinis išpuolis, tautiečiai reaguotų taip pat? Jei Gedimino prospekte sprogtų bomba ir sužeistieji gulėtų gatvėje nutrauktomis galūnėmis, ar tarp mūsų atsirastų paprastų žmonių, tokių kaip vyrukas kaubojaus kepure, Bostone plikomis rankomis užspaudęs kadaruojančią sužeistojo šlaunies arteriją ir laikęs ją tol, kol nukentėjusysis buvo nuvežtas į ligoninę?
Abejoju, ar šiandien Vilniuje atsirastų tokių žmonių, kurių širdyje būtų tiek gailesčio artimam ir pasiutusios drąsos, kad panašioje situacijoje negalvotų apie galimybę užsikrėsti ŽIV, nealptų styrančių kaulų ir apsvilusios mėsos akivaizdoje.
Ne, mes nemokame kovoti. Mes žudomės. Mes rezignuojame. Mes pasiduodame. Mes idealizuojame mirtį ir nemokame džiaugtis gyvenimu.
Praėjus savaitei po teroristinio išpuolio, amerikiečiai nukovė vieną įtariamąjį, o kitą sulaikė. Būriai Bostono gyventojų gatvėse spaudė rankas nepažįstamiems policijos darbuotojams ir skandavo ,,Bostonas išliks stiprus!”.
Savaitgalį per trisdešimt tūkstančių žiūrovų susirinko į „Fenway Park“ stadioną Bostone žiūrėti savo mylimos komandos žaidimo. Ne žaidimai daugeliui rūpėjo, bet žmonės norėjo parodyti, kad jie stiprūs, kad gyvenimas tęsiasi. Jie mojavo Amerikos vėliavomis ir dainavo ,,Sweet Caroline” kartu su specialiai ta proga į rungtynes atvykusiu Neilu Diamondu.
Nežinau, ar aš taip irgi galėčiau. Džiaugtis mažais dalykais, jausti vienybę su šitokia žmonių mase. Atgauti jėgas paprastoje pop dainos melodijoje. Bet nuoširdžiai pavydžiu šio sugebėjimo amerikiečiams ir linkiu, kad išsivystytume šias savybes Lietuvoje, kol neišsižudė paskutiniai mūsų talentai.
