Net pavyzdinga tvarka keliuose anaiptol negarsėjančiose Rumunijoje, Lenkijoje ir Graikijoje žūsta jau mažiau žmonių nei Lietuvoje.
Kaimyninėje Latvijoje, kurioje prieš porą metų mirčių keliuose rodiklis buvo aukštesnis nei Lietuvoje, padėtis geresnė – pernai šioje šalyje milijonui gyventojų teko 86 žuvę žmonės.
Ar tai nerodo, kad vadinamojo karo keliuose stabdymo kampanija, kilusi po kraupios nelaimės Aleksandrijos kaime, kai dideliu greičiu automobiliu lėkęs girtas policininkas S. Paulikas suvažinėjo 3 iš mokyklos einančius vaikus, jau išsikvėpė ir nepadeda mažinti mirtinų eismo įvykių skaičiaus?
Šios 2007-ųjų lapkritį įvykusios tragedijos pasekmė – sugriežtintos bausmės už vairavimą išgėrus, sustiprinta kelių kontrolė, visuomenė aktyviai raginta reaguoti į atvejus, kai neblaivūs asmenys sėda prie vairo.
Atrodė, jog ši kampanija padės Lietuvai smarkiai sumažinti karo keliuose mastą. Iš pradžių taip ir nutiko. Jau 2008 metais eismo įvykių aukų skaičius nuo rekordinio 2007 metų rodiklio, kai žuvo 221 žmogus milijonui gyventojų, sumažėjo iki 149 žuvusiųjų.
Padėtis gerėjo dar porą metų ir 2010-aisiais keliuose žuvo jau 90 žmonių milijonui gyventojų – beveik pustrečio karto mažiau nei 2007-aisiais. Mūsų šalis saugumo keliuose požiūriu jau lenkė Rumuniją, Bulgariją, Graikiją, Lenkiją, Latviją.
Tačiau nuo 2011 metų žuvusiųjų keliuose skaičius Lietuvoje vėl ėmė augti, o kitose nesaugumu keliuose garsėjančiose ES šalyse šis rodiklis gerėjo.
Tai ir lėmė, kad pernai Lietuva vėl tapo tragiškos eismo įvykių statistikos lyderė.
Regis, vairuotojai jau apsiprato su sugriežtintomis bausmėmis už pažeidimus, atlėgo kova su vadinamaisiais kelių ereliais ir žmonės vėl pradėjo dažniau nepaisyti saugaus vairavimo reikalavimų. O avarijų priežastys tos pačios – neblaivumas, greičio viršijimas, vairavimo kultūros stoka.
Neigiamai saugumui keliuose galėjo atsiliepti ir susilpnėjusi eismo dalyvių kontrolė, nes krizės metais buvo gerokai sumažintas šiems tikslams policijai skiriamas finansavimas.
Mažiau aktyvų policijos patruliavimą keliuose galėtų atsverti sustiprėjęs visuomenės nepakantumas pažeidėjams. Juo labiau kad ir Lietuvoje vis daugiau vairuotojų įsigyja vaizdo registratorius – prie automobilių montuojamas filmavimo kameras, nors dar ne taip masiškai, kaip, pavyzdžiui, Rusijoje.
Policija jau antrus metus vykdo Kelių eismo taisyklių pažeidėjų fiksavimo akciją ir ragina vairuotojus filmuoti šiurkščius nusižengimus keliuose. Tai galėtų būti veiksminga drausminimo priemonė, bet būtina, kad policija ir pilietiški žmonės rastų bendrą kalbą.
Gyvenimas rodo, kad taip būna toli gražu ne visada – Kelių eismo taisyklių pažeidimą užfiksavę asmenys kartais patys nukenčia.
Pavyzdžiui, trys klaipėdiečiai, kurie ne tik pranešė policijai apie neblaivų vairuotoją, bet ir padėjo jį sulaikyti, užuot sulaukę pareigūnų padėkos, verčiami gerokai pakrapštyti piniginę.
Jiems pilietiškas poelgis gali kainuoti 2 tūkst. litų, o dar ir jų automobilis buvo nepataisomai sulamdytas. Mat stabdant pažeidėją jų mašina nuslydo į šalikelę ir apvirto, todėl jiems skirta bauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimą.
Dar labiau nukentėjo pasvalietis ūkininkas, visiškai girtą kelių erelį ištraukęs iš automobilio ir perdavęs pareigūnams į rankas, – jis pats tapo kaltinamuoju ir net buvo nuteistas.
Mat vėliau net 3 promiles į alkoholio matuoklį įpūtęs asmuo traukiamas iš automobilio kiek nukentėjo – jam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Tuo remdamasis teismas patenkino pažeidėjo ieškinį ir priteisė iš jį sulaikiusio pasvaliečio 3400 litų turtinės ir neturtinės žalos, beveik 2000 litų advokato išlaidų, dar porą šimtų litų už jo gydymą.
Neatmestina, kad asmenys, padedantys policijai sulaikyti Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, kartais ir persistengia.
Vis dėlto teismai tokiais atvejais turėtų vadovautis protingumo kriterijais.
Neabejotina, kad jei daugės atvejų, kai nukenčia pilietinę pareigą atliekantys žmonės, visuomenės noras padėti policijai ne stiprės, o tik silps.
Pastebėjus įstatymo pažeidimus, mūsų šalyje dar nepalyginti rečiau skambinama policijai nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Šveicarijoje, kur žmonės nedvejodami informuoja pareigūnus apie galimus nusikaltėlius ir taip elgdamiesi laikomi ne skundikais, o visuomenės gerbiamais piliečiais.
O nepasitikėjimas valdžia, pareigūnais Lietuvoje, matyt, išlikęs dar nuo seno.
Nestoti skersai kelio įstatymo pažeidėjams žmones skatina ir baimė, jog gali tekti oficialiai liudyti, gaišti laiką teisinėms procedūroms ir netgi duoti parodymus teisme.
Tad labai svarbu, jog valstybė pagaliau imtų skatinti žmonių pilietiškumą jiems atsidėkodama, rodydama pagarbą ir pirmiausia garantuodama, kad pilietinis poelgis nesukels neigiamų pasekmių.
