Kaimo žmogui išbalę miestiečių vaikai, apsiliejantys ašaromis dėl kiekvieno suvažinėto slieko, truputį panašūs į šviesos nemačiusius rūsyje sudygusių bulvių daigus. Bet patys poilsiautojai iš miesto jiems pirmiausia yra uždarbio šaltinis. Patys kalti, jeigu rudenį, paskutinį kartą išvykdami, nepaprašė artimiausio kaimyno pasidairyti, kas svetimas apie sodybą šmirinėja.
Dabar belieka skaičiuoti išdaužytus langus, inventorizuoti vejapjoves, grandininius pjūklus, kampinius šlifuoklius ir laukti, kol iš rajono centro atvyks policijos kriminalistai. Jų neskubėjimą puikiai galima suprasti, nes tikimybė rasti prieš kelias savaites, o gal ir mėnesius sodyboje šeimininkavusius vagis yra mažesnė, negu laimėti pagrindinį prizą loterijoje su aną savaitę nusižudžiusio aktoriaus portretu ant bilieto.
Tokie neromantiški įvykiai kiekvieną pavasarį užpildo iki pusės policijos siuntinėjamų pranešimų spaudai apie užregistruotus nusikaltimus. Išduosiu jums paslaptį: rečiausiai nukenčia ne tie, kieno trobesius saugo visą žiemą prie televizoriaus kirmijantis kaimynas, kuris nepastebėtų, net jei vagys jo pačią išsivestų, o įsikūrusieji atokiausiai nuo didesnių kaimų ir miestelių, giliai miške.
Kretantys kaimo pijokėliai žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai niekas nesamdo talkon, besidairantys, ką čia nugvelbti ir išmainyti į puslitrį, tiesiog nebeturi jėgų nuklampoti per pusnis daugiau kaip porą kilometrų.
Pirmieji sodybas etnografiniuose Dzūkijos ir Aukštaitijos kaimeliuose XX a. aštuntajame dešimtmetyje pradėjo pirkti sostinės dailininkai ir rašytojai. Kompartijos bosams jų nereikėjo, nes jų paslaugoms vaizdingiausiose paežerėse ir giriose pridygo valdiškų spec. poilsinių bei medžioklės namelių. Pirmoji miestiečių karta dar džiaugėsi pabėgusi nuo mėšlinų aulinių, baudžiavinio darbo kolchozuose ir smetoniškos moralės laikytis reikalaujančių tėvų.
Jų laimei pakako butų blokiniuose daugiaaukščiuose, kur nereikėjo nei malkų skaldyti, nei vandens iš šulinio semti. Tik amžių sandūroje, kai užaugo košmarų apie kaimietišką vaikystę nebekamuojama karta, turėti poilsinę sodybą pamažu tapo madinga. O tikroji sodybų pirkimo karštinė prasidėjo per patį pigių paskolų ir anksčiau neregėto nekilnojamojo turto kainų augimo penkmetį, apie 2003-2008 m.
Gražiausios vietos ežerų pakrantėse ir nacionaliniuose parkuose, kur kažką pasistatyti su didelėmis išlygomis įmanoma tik buvusių statinių vietoje, buvo išrankiotos jau iki 2005-ųjų. O prieš pat nekilnojamojo turto burbulo sprogimą tinkamais poilsiui skelbimuose būdavo pavadinami ir brežnevinės epochos silikatiniai namukai etnografinėse kaip traktoriai „Belarus“ gyvenvietėse, jei tik pasilypėjus ant stogo tolumoje galima įžiūrėti nusususį miškelį arba užpelkėjusią kūdrą.
Sodybų madą gerokai paskatino blizgieji gyvenimo būdo žurnalai, pasakojantys kokią provansišką idilę paveldėtoje ar įsigytoje troboje susikūrė televizoriuje matyta įžymybė.
Pasitarnavo ir ekologiškos gyvensenos bei sveiko maisto mada, ne vieną ant asfalto gimusį jauną žmogų paskatinusi pagalvoti apie bėgimą nuo civilizacijos jei ne visam laikui, tai bent savaitgaliais.
Kadangi tuo metu esu perpardavęs kelias dešimtis dzūkiškų sodybų, o su kai kuriais jų pirkėjais bendrauju iki šiol, padėjęs ranką ant Teritorijų planavimo įstatymo galėčiau prisiekti, kad trečdaliui jų sodybos visai nereikėjo.
Nei tam lietuvę vedusiam amerikiečiui, kuris įsigytą papuvusią trobelę dulkančių žvyrkelių kryžkelėje jau po mėnesio bandė dar kartą parduoti dvigubai brangiau ir iki šiol pardavinėja. Nei vienišai renginių organizatorei, neturinčiai nė vieno laisvo savaitgalio ir galų gale išnuomojusiai savo sodybą kaimo bėdžiams. Bet buvo ir tokių, kuriems įsigyta sodyba per keletą metų tapo brangi it paveldėta tėviškė, o vejos pjovimas ir vakarai prie laužo pakeitė visus pramogų parkus.
Jau nebeskambina ir ta senutė iš pamiškės prie Panočių, kuriai anuomet sąžiningai sumokėjau visą jos sugalvotą kainą, bet po metų, susipykusi su dukra, ji užsimanė grąžinti man pinigus ir grįžti namo.
Ir visai nenorėjo patikėti, kad jos namuose jau poilsiauja linksma vilniečių šeimyna. Nuo to laiko prieš Kalėdas, Velykas, Jonines, Žolinę, Vėlines bei kitas kalendorines šventes ji man skambindavo ir išliedavo archajiškų prakeiksmų raudą. Kai senolė palinkėjo paspringti jos vyšnaitėmis, iki šiol nedrįstu vyšnių kompoto pirkti.
O bene santūriausiai, sužinojęs, už kiek perpardaviau jo tėviškę, reagavo buvęs Druskininkų klebonas. Užrašius visas gyvenimų istorijas, papasakotas dzūkelių, iškeitusių tėvų ir senelių rankomis išpjaustinėtas, motulių prarymotas palanges, sodo takelius, kuriuos jie vaikystėje pramynė, į kuklią banknotų krūvelę, susidarytų apystorė knyga. Tik ji būtų labai liūdna.
Dar viena sodybų pardavimo banga mūsų laukia, kai baigs savo gyvenimą kaimuose pasilikusi šiandieninių emigrantų tėvų karta. Bet tai – jau visai kita istorija. O šią savaitę mano virtualūs draugai interneto socialiniuose tinkluose vienas po kito dalinasi nuotraukomis, kuriose jie išdidžiai stovi prie pirmą kartą po žiemos užkurtų kepsninių.
