Kuo skiriasi dabartinės, „facebook“ kartos mokiniai nuo ankstesniųjų kartų atstovų? Kas ir kaip veikia mokymosi raidą, su kokiais sunkumais susiduria pedagogai? Apie šiuos bei kitus klausimus lrytas.lt kalbėjosi su vienos geriausių Lietuvoje mokyklų, Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktoriumi Bronislovu Burgiu.
Žinomas pedagogas neslepia – iki šiol esama nemažai problemų švietimo sistemoje. Kai kurie mokiniai į mokyklą ateina be motyvacijos įgyti žinių, jų šeimose dažnai vaikų auklėjimui neskiriamas pakankamas dėmesys, o mokytojai ne visada sugeba būti tais šviesuliais bei kelrodžiais, gebančiais sudominti vaikus.
- Kaip apibūdintumėte šių dienų moksleivius? Kuo jie savo gebėjimais skiriasi nuo ankstesniųjų kartų?
- Svarbiausias žodis, kurį būtina akcentuoti, yra šiurpinantys skirtumai. Tėvai ir visuomenė turi žinoti, jog milžiniški kontrastai yra tarp tų, kurie yra aukščiausiai pakilę, naudojasi planšetiniais kompiuteriais, moderniausiomis technologijomis ir tų, kurie nuo visko atitolę - nei skaito, nei kuo nors domisi.
Tai pastebėti galima ne tik vyresnėse klasėse. Dirbu su penktokais ir tarp jų taip pat pastebiu milžiniškus atotrūkius. Yra vaikų, kurie nei vaikiškų dainelių, nei pasakų girdėję, jie beveik niekuo nesidomi.
- Kas jūsų nuomone lemia didžiulius kontrastus tarp moksleivių? Auklėjimo šeimose skirtumai, tėvų požiūris į edukaciją, socialinė padėtis ar kitos priežastys?
- Manau čia galima įžvelgti keletą priežasčių. Pirmiausia tai, jog gyvename kapitalizmo sąlygomis ir visi nori užsidirbti, prasigyventi, o dėmesio vaikams skiriama vis mažiau. Jie geriau jau dviratį ar muzikinį centrą vaikui nupirks, tegul tik jis netrukdo.
Antroji priežastis – visuomenėje nebėra įrodymo, kad mokslas lemia gerą gyvenimą. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Ar galime teigti, jog į Seimą ar Vyriausybę susirenka visi, kurie gerai mokėsi? Netgi atvirkščiai, visuomenėje pateikiamas įrodymas, jog nuo mokslo būsi ne bagotas, bet kuprotas, jau geriau lygiuotis į A. Baukutę ar kitus panašius žmones.
Aplinkui matome, jog atsakingus, vadovaujančius postus valstybėje užima ne tie žmonės, kurie daug ir gerai mokėsi mokykloje, universitetuose. Aišku, yra išimčių, kai kurie studentai mano taip: gerai mokysiuos, išvažiuosiu į užsienį, o jūs čia žinokitės. Tačiau tokių laikui bėgant vis mažėja.
Bėda ta, jog kur pažvelgsi, beveik niekur nerasi įrodymų, jog nuo mokslo prasideda kelias į aukštumas, ypač valstybės institucijose. Tas labai destabilizuoja, išmuša iš vėžių mokyklą. Mokytojas gali kiek nori šnekėti, tačiau vaikai stebi aplinką ir viską vertina per esamų pavyzdžių prizmę.
- Prakalbote apie mokytojus. Koks jų vaidmuo šiandieninėje visuomenėje kovojant su mokslo nuvertinimu?
- Tai, jog mokytojas dabar yra nepaprastai nuvertintas, galėtų būti trečioji požiūrio į mokslą priežastimi. Vaikai juk mato, į klasę ateina pavargęs, liūdnas, nusiminęs žmogus ir sako – vaikai, jūs turite mokytis.
Būti tokiu kaip tu? Eik tu sau!
Nėra tokio mokytojo prestižo, pagarbos jam, kad vaikai matytų – jeigu gerai mokysiesi, gali tapti mokytoju ar dėstytoju.
Jeigu kas nors Lietuvoje atliktų visuotinį išsilavinimo auditą – būtų baisu. Ilgus metus tie, kurie egzaminuoja ir rašo pažymius, apgaudinėja visuomenę. Mokytojai bei dėstytojai gali sukurti iliuziją, kad pas mus viskas neblogai – pažymiai daugmaž neblogi, atestatų bei diplomų turime daugybę, bakalaurų ir magistrų - kiek nori.
Tačiau patikrinus, ką jie moka, kokias žinias įgijo baigę universitetą, paaiškėtų gana įdomių dalykų. Jau kelerius metus agituoju, kad Lietuvoje būtų sukurta ne įvertinimo, bet savęs įvertinimo sistema. Kad kiekvienas norintis galėtų pats, pašaliniams nežinant apie rezultatus, pasitikrinti savo žinias.
Tokia sistema Lietuvoje praverstų, kad kiekvienas, pradedant nuo eilinio įmonės darbuotojo iki valstybės tarnautojo, galėtų save įsivertinti. Būtina atlikti auditą, pažiūrėti, ką žino ir ką moka mūsų žmonės. Nesakau, kad kiekvienas turi mokėti įrodyti Pitagoro teoremą, tačiau bendras išprusimas bei išsilavinimas yra būtini.
- Neišmanymas, elementarių žinių trūkumas ypač pastebimas kai kurių, gerai išsivysčiusiomis vadinamų ir aukštu pragyvenimo lygiu pasigirti galinčių šalių jaunuomenėje. Gal tai niša, kurią galėtų užimti lietuviai?
- Europiečiai, o ypač amerikiečiai, - aptingę bei ištižę, o mums tai labai dėkinga proga. Jeigu lietuviai kuo skubiau imtųsi „kietų“ mokslų, mes aplenktume daugybę vakariečių. Reikia tik susikaupti. Kažkada Pietryčių Azija iš skurdo brido per mokslą. Pažvelkime į Indijos pavyzdį, skiriamas ypač didelis dėmesys mokslui, tada jie važiuoja į Ameriką ir rašo mokslinius straipsnius, nes ten visi tai daryti tingi. Vyrauja nuomonė – fizika, matematika, tai labai sunku, kam „džiovinti smegenis“.
Lietuvai suteikta puiki niša. Juk mes neturime žaliavų, naudingųjų iškasenų, tačiau galime išnaudoti mokslinį potencialą. Reikėtų, kad būtų aiškiai akcentuojama – mes per mokslą išsiveršime į Europą ir ten užimsime kertines vietas.
Pirmiausia valstybė turi padoriai elgtis su išsilavinusiais žmonėmis, jų nenustumti, sakydami, kad čia mūsų draugija, mes čia pasidalinome postais. Turi būti skatinimo sistema, veikianti per pavyzdžius – štai, žiūrėkite, gabus ir geras specialistas šiuo metu užima kertines pozicijas.
- Kaip vertinate dabartinį jaunimą, vadinamą „facebook“ kartą, maniakiškai pasinėrusią į virtualų bendravimą socialiniuose tinkluose? Kaip šie reiškiniai veikia mokinių tarpusavio bendravimą, jų elgseną, mąstyseną?
- Kiekvienas jaunas žmogus nori būti reikšmingas, todėl kai jis parašo kažką „facebook“ ir kiti paskaito, jis savyje jaučia pasitenkinimą. Tačiau iš kitos pusės - tai yra siaubinga. Turiu savo interneto svetainę ir niekaip negaliu suvokti tų žmonių elgesio, kurie eina į nepažįstamo arba labai mažai pažįstamo žmogaus svetainę ir rašo komentarus, kartais net kelis kartus per dieną.
Tai manija, liga, išsiliejimo forma. Panaši į priklausomybę alkoholiui, kai žmogui per dieną būtinai reikia išgerti degtinės.
Todėl vaikus būtina stabdyti nuo pasinėrimo į socialinius tinklus. Vaikas turi suprasti, jog ir parašęs daug komentarų - netampi reikšmingu. Kartais pavyksta pašmaikštauti ar kažką įdomesnio parašyti, tačiau visa tai - beprasmybė. Praeis metai ar kiti ir niekam tai neberūpės. Juk socialiniuose tinkluose kiekvienas save sureikšmina, o ne kitus iškelia.
Todėl vaikus būtina saugoti nuo šios baisios grafomanijos formos, nes jie ima iškreiptai matyti save ir pasaulį, tarsi viską lemtų „laikai“. Pats sau pasakiau: manęs nebus jokiuose socialiniuose tinkluose. Kasdien gaunu daugybę laiškų su siūlymais prisijungti, tačiau sau pasakiau ne, neprisijungsiu.
- Vertinant kitą globalaus informacinių technologijų poveikio aspektą neretai kalbininkai skambina pavojaus varpais, konstatuoja, kad „facebook“ karta jau nebemoka taisyklingai rašyti. Ar dažnai tenka susidurti su analfabetizmo apraiškomis?
- Be jokios abejonės raštingumo lygis šiuo metu tikrai apgailėtinas. Tam įtakos turi ne tik internetas, bet ir bendravimas trumposiomis žinutėmis. Logika tokia: kam naudoti didžiąsias raides ar kablelius, juk bendraamžiai vis vien supras.
Kita vertus, dar viena didelė problema – į spalvojimo knygeles panašūs pratybų sąsiuviniai. Į langelius įrašydami po pusę žodžio vaikai neišmoksta rašyti sakiniais, nebemoka sklandžiai reikšti minčių, rašyti vientiso teksto. Mano studentai kartais taip parašo per egzaminus, jog neįmanoma perskaityti.
Kita blogybė – mano jau anksčiau minėti socialiniai tinklai. Vėlgi, nesvarbu, kaip tekstas buvo parašytas, jo autoriaus niekas negali už tai nubausti. O ką jau kalbėti apie pasiteisinimą, juk kiti vis tiek mano tekstą supras. Toks žmogus niekada gyvenime taip ir neišmoks taisyklingai rašyti. Jeigu taip bus ir toliau, greitai mes prarasime kalbos skonį, kalbos jausmą. Naudojami žodžiai, kurie ne tik darko mūsų kalbą, bet ir iškreipia mąstymą.
Todėl sureikšminčiau mokyklos vaidmenį. Išmeskime visus pratybų sąsiuvinius ir grįžkime prie dailyraščio, prie taisyklingos kalbėsenos. Mes visi kalbą turėtume laikyti vertybe ir neleisti ją bet kaip darkyti.
- Vadovaujate su techninės pakraipos aukštąja mokykla susietai gimnazijai. Techninių mokslo šakų atstovai, ypač IT specialistai savo aplinkoje linkę vartoti specifinius terminus „routeris“, „hardas“, „storedžas“ ir pan. Ar šią terminologiją būtina sulietuvinti, ar galima ieškoti kokio nors tarpinio, visus tenkinančio kompromisinio sprendimo?
- Viskas priklauso nuo valstybės požiūrio. Pavyzdžiui rusai nesuka sau galvos ir naudoja angliškus terminus juos surusindami. Latviai bei prancūzai atkakliai laikosi savo pozicijos, kad jie turi savo terminus, o angliškų nereikia. Mes esame tarp Rytų ir Vakarų, todėl siūlyčiau terminologijos vartojimą subalansuoti.
Kažką neišvengiamai turėsime sulietuvinę iš Tarptautinių žodžių žodyno, o kai ką – grynai savo, neperlenkiant lazdos, neerzinant visuomenės. Kai kurie terminai gali būti pateikiami, tačiau būtina greitai reaguoti į visuomenės reakciją. Jeigu jie prigyja – gerai, o jeigu ne – jų atsisakome ir grįžtame atgal.
- Globaliame informacinių technologijų pasaulyje jau nebeliko barjerų savišvietai. Mokiniai gali naršyti po internetą, jame rasti beveik visą juos dominančią informaciją. Koks mokytojo vaidmuo dabar?
- Čia yra tarsi užburtas ratas. Mokytojai sako: už tokį atlyginimą geriau nedirbsiu, nieko nesimokysiu. Valstybė oponuoja – už tokį darbą daugiau nemokėsime. Susidarė situacija, kai nežinia, kuris pirmas pasiduos.
Viena iš versijų, galima padaryti taip: mažėjant mokinių skaičiui, staiga sumažinti ir mokytojų skaičių, o likusiems pakelti atlyginimus ir tuo pačiu griežtinti reikalavimus.
Esu siūlęs įvesti keturių dalykų įsivertinimo sistemą – lietuvių kalba, užsienio kalba, informacinės technologijos ir savo profesija. Mokytojas save įsivertintų, pasibaisėtų kvalifikacija ir išeitų, tačiau jis to nepadarys.
Dabar visi darbo kodeksai ir įstatymai surašyti taip, kad saugo mokytojo pozicijoje bet kokį bukagalvį. O vaikai visa tai mato, šaiposi, kad tas daug ko nemoka.
Todėl būtina sudaryti tokias sąlygas, kad ateitų nauja karta. Kurie būtų šiuolaikiški, nesustotų baigę universitetą, žinotų, kad mokytis reikia visą gyvenimą, suprastų, kad mokytojas visuomet per žingsnį turi lenkti savo mokinius.
Kita vertus, save gerbiantis mokytojas neturėtų gėdytis savo mokinių. Tačiau jis turi norėti mokytis, neturi išsisukinėti. O dabar jie sako: aš moku fiziką, nesiūlyk man anglų kalbos, informacinių technologijų, nes man to nereikia.
Mokytojas turi būti kaip šviesulys, kuris gali švietimą pakeisti. Jeigu mokytojas bus kaip kelrodis, viskas bus gerai, vaikai tai perims, pamėgs mokymąsi.
- Kaip visuomenė turėtų kovoti su netobulėjančiais, „užsikonservavusiais“, neretai ir ribotu mąstymu pasižyminčiais pedagogais?
- Mokiniai turėtų apie problemas pasakyti savo tėvams, o šie mokytojams – išeikite, jūs netinkate mano vaikui. Mūsų gimnazijoje 20 metų veikia anoniminio vertinimo sistema. Kiekvienų metų pradžioje mokiniai balsuoja, vertina mokytojus dešimtbalėje sistemoje ir mokytojai reitingavimo labai bijo.
Žinoma, tai galima mūsų mokykloje, mes pasitikime savo gimnazistais. Paprastoje mokykloje ši sistema manau šaržuotų bendrą vaizdą, mokiniai surašytų nulius ir nieko iš to neišeitų.
Pas mus visos gimnazijos vidurkis artėja prie 9, regis, viskas gerai. Tačiau labai atidžiai žiūriu į tuos mokytojus, kurie po vertinimo atsiduria eilės gale. Vien moksleivių nuomonės neužtenka tam, kad pasakytum „ačiū už darbą“, tačiau tai pakankamai rimtas argumentas. Kita vertus, didesnį vaidmenį turėtų vaidinti ir tėvai, švietimas iš tėvų pusės turi būti labiau kontroliuojamas.
