Savotiško pikantiškumo šiai situacijai suteikia tai, kad būtent teisingumo kaip velnias kryžiaus baidosi buvusi teisėja, laisvai žongliruojanti teisine terminologija, žinanti teismų darbo virtuvę iš vidaus.
Tarkime, galbūt ji išties geriau nei bet kuris pašalietis supranta tai, kuo gali baigtis ši istorija, kai iki galo išsisklaidys sąmonę temdžiusios miglos ir ilgai mėtę pėdas nusikaltėliai privalės stoti prieš teismą. Šiaip ar taip, toks pasirinkimas rodo, kad eksteisėjos demonstruotas teisinės visuomenės idealų niekinimas pasiekė pačia viršūnę, išsirutuliojo iki loginės pabaigos, kai toliau jau tarsi nėra jokio kelio ar takelio. Bet ar iš tiesų čia jau galima dėti tašką?
Jeigu pasitvirtins į viešumą prasisunkusi informacija, esą N. Venckienė bėgdama nuo teisingumo išdūmė į užsienį, įvykis savaime bus traktuotinas kaip tiesioginis ar netiesioginis kaltės pripažinimas.
Tačiau nesunku suvokti ir tai, kad buvusios teisėjos negalėjo jokiu būdu taip baisiai išgąsdinti dabar oficialiai jai keliami kaltinimai, taigi, neatmeskime prielaidos, jog pabėgimas gali būti suprantamas kaip ir tų pretenzijų, kurios buvo išsakomos viešojoje erdvėje puse lūpų, pašnibždomis, neoficialiai dėl galimo žmonių apšmeižimo bei dalyvavimo rengiant žudynes, savotiškas pripažinimas, - įsivaizduojant ar net tikrai žinant, kad ir tokie kaltinimai greitai gali įgyti oficialų statusą.
Kliedesiai apie tai, kad neva violetinių patronė pasitraukė ar pasitrauks (galbūt šiuo metu dar tik išbandomos žmonių nuomonės) į užsienį, baimindamasi dėl savo gyvybės, regis, šiandien jau neįtikins net patį didžiausią lietaus šalies naivuolį, jeigu anas toliau užsispyręs kaip asilas nesislapstys už savo paties kvailumo.
O pučiantiems sutirštintą miglą, tiražuojantiems tokias nesąmones entuziastams (jiems Garliavos istorija tapo nešvankiu politiniu bizniu) galima atsakyti trumpai ir sausai: Lietuvos įstatymai nenumato mirties bausmės net patiems didžiausiems niekšams.
Cinikas čia pasakytų, kad mums tokia įvykių seka tik į naudą, nes nešvarumo židinys, moralinio radioaktyvumo šaltinis persislinko už mūsų šalies ribų, įsivaizduojant, kad viskas prasitęs kažkur kitur, tarkime, ten, kur dar plyti nearti dirvonai totaliniam žmonių kvailinimui. Tačiau su neslepiama piktdžiuga pastebėsiu, kad užsitęsus šiai istorijai, taip ar kitaip visų pirma nukentės tie, kurie anksčiau dangstė nusikalstamą N. Venckienės veiklą.
Jeigu iki naujų prezidentinių rinkimų Garliavos istorija dar kybos teisiškai neišspręstu pavidalu, D. Grybauskaitės oponentai turės svarų argumentą dėl prezidentės tinkamumo eiti pareigas dar vieną kadenciją. Galop visų mūsų psichinei sveikatai būti tik į naudą, kad šis košmaras kuo greičiau baigtųsi ir pasimirštų.
