Panašios spėlionės lietuvius audrino ir dingus susitepusiems verslininkams, politikams ar kriminalinio pasaulio atstovams, kurie bėgdami nuo atsakomybės Lietuvoje patraukdavo kuo toliau nuo gimtinės.
Žlugusių bankų vadovai, neteisėta veikla įtariami politikai ar tiesiog nusikaltėliai naujo gyvenimo ieškodavo užsienio šalyse, ten, kur apie save gali papasakoti ką tik nori.
Lietuvoje permainų vėjus skelbę ar didelius koncernus kūrę garsūs bankininkai, politikai ir kriminalinio pasaulio atstovai, vienas po kito atsidūrę teisėsaugos akiratyje, bėgo į užsienį. Daugelis Lietuvoje turėjo rimtų ambicijų, kai kurie žadėjo kone revoliuciją, tačiau tapo tik bėgliais. Kokia šalis jie rinkosi, kaip buvo demaskuoti ir sugrąžinti?
Smaragdų burtininko istorija
Kiek nuo nepriklausomybės pradžios Lietuvoje žlugo bankų, suskaičiuoti ne taip lengva. Dalis jų vadovų už savo veiksmus atsakė, kiti rinkosi, jų manymu, lengvesnę išeitį - pabėgimą.
1992 m. gegužės 21 dieną banko „Balticbank“ valdyba nusprendė savo finansus patikėti jaunam ir ambicingam finansininkui Romui Juškai. Per dvejus metus šis bankininkas spėjo išvaistyti ne tik didžiąją dalį banko pinigų, bet ir niekam nepranešęs dingti.
Banko steigėjai R. Jušką vadovauti bankui pasirinko atsitiktinai: tuo metu buvo ieškota jauno ir perspektyvaus specialisto, kuris nusimanytų bankininkystės srityje. Iki tol buvęs Lietuvos banko sostinės Žirmūnų skyriaus valdytoju, R. Juška steigėjus suviliojo pažadais paversti šį banką kone geriausiu šalyje. Tokie pažadai padarė įspūdį „Balticbank“ valdybai, ir ši patvirtino R. Juškos kandidatūrą.
Po pirmų darbo mėnesių steigėjai ėmė pasitikėti R. Juška, jie netgi siūlė jaunam bankininkui dalį įmonės akcijų. Pats R. Juška atkirto, kad už savo pinigus įmonės akcijų neketinantis pirkti, todėl vienas pagrindinių banko steigėjų Vincas Gustaitis, pasitaręs su valdyba, nutarė jaunam kolegai padovanoti dalį „Balticbank“ akcijų. Tačiau vėliau V. Gustaitis būtent R. Jušką ėmė kaltinti dėl banko žlugimo.
Per dvejus metus – nuo 1992 iki 1994 m. – „Balticbank“ išdavė 45 milijonų litų „blogųjų“ paskolų. Dalį paskolų R. Juškos vadovaujamas bankas be garantijų išdavė Komercijos ir gamybos firmų asociacijos savininkams. Dalis šių žmonių, tarp jų – ir žurnalisto Vito Lingio žudikai, priklausė „Vilniaus brigados“ organizuotai nusikaltėlių grupuotei.
Pareigūnams ėmus domėtis R. Juškos veikla, paaiškėjo, kad banke nuolat būdavo klastojami dokumentai, kai kurie klientai paskolas imdavo net nepasirašydami sutarčių.
Tiesa, pats R. Juška ne tik skolindavo, bet ir pats buvo paskendęs skolose: iš vieno verslininko pasiskolino 2 mln. JAV dolerių su 40 proc. metinėmis palūkanomis, tačiau, žinoma, šios sumos negrąžino.
Liūdnai pagarsėjęs bankininkas iš „Vilniaus banko“ buvo pasiėmęs nemažą kreditą, kurio taip pat nesiruošė grąžinti. Teisėsaugai jis pasakojo, kad už šiuos pinigus pirko smaragdų, kurių bendra masė – 2.025 karato.
Sužinojęs, kad pateko į teisėsaugos akiratį, buvęs perspektyvus bankininkas spruko iš Lietuvos. Bėglys įkliuvo 1996 m. liepos 9 dieną Tailando sostinėje Bankoke. Po mėnesio jis buvo deportuotas į Lietuvą. Buvęs bankininkas teigė nesislapstęs nuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų, o buvo išvykęs į Tailandą verslo reikalais, norėdamas parduoti savo smaragdų kolekciją.
Aukščiausiasis Teismas R. Juškai skyrė 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Gyrėsi esą rusas
Tais pačiais metais, kai R. Juška ėmė vadovauti „Balticbank“, Kaune susikūrė didelis koncernas, kuris ėmė privatizuoti stambias bendroves.
Nepraėjus nė metams buvo įsteigta investicinė akcinė bendrovė „Kauno holdingo kompanija“. Ši kompanija iš gyventojų rinko indėlius ir žadėjo pasakiškas palūkanas, net neturėdama Lietuvos banko leidimo. Tai buvo viena didžiausių ekonominių aferų Lietuvoje, kurios centre buvo dabar kalintis buvęs daugkartinis Lietuvos karatė čempionas, verslininkas Gintaras Petrikas.
Šis liūdnai pagarsėjęs buvęs EBSW grupės prezidentas, iššvaistęs milijonus ir priėjęs liepto galą, užuovėją bandė rasti JAV, Los Andžele.
G. Petrikas 1995 m. būdamas Lietuvos valstybinio komercinio banko tarybos pirmininku bei asociacijos „East-Baltic States-West“ (EBSW) prezidentu, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su kitais jau nuteistais asmenimis, organizavo didelės vertės banko turto - per 16,2 mln. litų iššvaistymą.
Buvęs daugkartinis Lietuvos karatė čempionas nuo teisėsaugos 1997 metais pabėgo į Ameriką. Jis buvo apkaltintas turto pasisavinimu ir daugiau kaip 80 mln. litų iššvaistymu. Pareigūnai, gavę duomenų apie G. Petriko veiklą, skyrė jam namų areštą, tačiau šis netrukdomas pervažiavo tuo metu dar kiauras Lietuvos sienas ir paspruko į JAV.
Los Andžele G. Petrikas gyveno svetima pavarde, prekiavo akiniais nuo saulės, turėjo suvenyrų parduotuvę.
Kaimynams Los Andžele jis prisistatydavo iš Rusijos emigravusiu boksininku. G. Petrikas JAV pasivadino Aleksandru Davidoffu. Jo kaimynai net negalėjo nutuokti, kad tai – vienas didžiausių to meto Lietuvos sukčių. Be to, jis už Atlanto atsivežė ir savo žmoną bei vaiką.
Po septynerių metų, 2004-ųjų pavasarį, Lietuvos prašymu buvęs EBSW prezidentas buvo sulaikytas FTB pareigūnų. Jo samdyti advokatai ilgai vilkino procesą, nes G. Petrikas bijojo, kad Kaune su juo bus susidorota.
G. Petrikas kurį laiką bylinėjosi dėl ekstradicijos, rašė skundus, tačiau 2007-ųjų rugsėjo 20 dieną jis buvo pargabentas į Lietuvą. Lietuvoje buvęs EBSW prezidentas tikino, jog iš šalies jis nusprendė sprukti dėl to, kad jį tuo metu pasiekė žinios apie rengiamą pasikėsinimą. Esą jis supanikavo.
Vėliau Vilniaus apygardos teismą G. Petrikas graudino, kad pabėgimas iš Lietuvos buvo kvailiausias sprendimas jo gyvenime.
G. Petriką susekti pavyko ir dėl to, kad jis bendraudavo su savo artimaisiais.
Pabėgo į Londoną
2011 m. lapkričio mėnesį, banko „Snoras“ klientus pribloškė žinia apie banko veiklos sustabdymą. Buvusiems „Snoro“ akcininkams Raimundui Baranauskaui ir Vladimirui Antonovui buvo pareikšti įtarimai dėl 1,7 mlrd. litų vertės banko turto pasisavinimo.
Kai ėmė aiškėti tikroji banko situacija, buvę pagrindiniai „Snoro“ akcininkai V. Antonovas, turėjęs 68,1 proc. banko akcijų, ir R. Baranauskas, turėjęs 25,3 proc. akcijų, nelaukę jokių prokuroro sprendimų išvyko į Londoną.
Jie praėjusių metų lapkričio pabaigoje buvo sulaikyti šiame mieste pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį. Nors nuo šios žinios prabėgo jau dveji metai, kol kas ryškių postūmių byloje dar nėra, vyksta teismo procesai.
Šie du buvę bankininkai visomis išgalėmis stengiasi išvengti ekstradicijos į juos sukčiavimu kaltinančią Lietuvą. Jie šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje ir nesutinka būti išduoti Lietuvai. Gynyba bando įrodyti, kad ši byla - politinė.
Turto pasisavinimu įtariamų buvusių „Snoro“ banko vadovų V. Antonovo ir R. Baranausko perdavimo Lietuvai byla Londono teisme vėl bus nagrinėjama liepos 8 dieną. Jų advokatas šią bylą, kaip ir G. Petriko, lygina su „Jukos“ bei M. Chodorkovskio atveju Rusijoje.
Prašė politinio prieglobsčio
Politikas, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas nuo Lietuvos teisėsaugos į Rusiją bėgo net kelis kartus.
Pirmą kartą – 2006 m. vasarą, kai tų pačių metų gegužės mėnesį Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl dvigubos Darbo partijos buhalterijos.
Kad norėtų išvykti į Rusiją, V. Uspaskichas užsiminė jau po pirmojo Darbo partijos bylos posėdžio. Jis teigė, kad nori vykti į Rusiją pas savo motiną. Esą 80-erių sulaukusią moterį reikia perkraustyti. Be to, ją pasiekusios žinios apie teismo procesą, todėl V. Uspaskicho pareiga – nuraminti besisielojančią mamą.
Tąkart partijos vedlys ne tik spruko į Rusiją. Ten jis paprašė ir politinio prieglobsčio. Lietuvoje V. Uspaskichas neatsiliepė į teismo šaukimus, nebendravo su interviu prašančiais žurnalistais.
Prokuratūra, gavusi tarptautinį sulaikymo orderį, kreipėsi į Rusijos pareigūnus prašydama politiką sulaikyti. Rugsėjo 15-ąją V. Uspaskichą, važiuojantį automobiliu, sulaikė Rusijos milicijos pareigūnai. Tačiau tą pačią dieną politikas mįslingomis aplinkybėmis buvo paleistas. Vėliau jis pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje.
2007-ųjų rugsėjį V. Uspaskichas Maskvoje suorganizavo spaudos konferenciją „Žmogaus ir piliečių teisių pažeidimai Europoje – pasikėsinimas pagrobti ir nužudyti kandidatą į LR Seimo narius Viktorą Uspaskich“. Jis kaltino Lietuvos teisėsaugos pareigūnus jo persekiojimu ir žmogaus teisių pažeidinėjimu.
Tais pačiais metais jis vis dėlto sugrįžo į Lietuvą, čia oro uoste buvo suimtas. Kitą dieną V. Uspaskichui skirtas namų areštas.
Žmogus, besityčiojantis iš Lietuvos, įtariamas apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, tebėra mylimas Lietuvos rinkėjų. 2012 m. Seimo rinkimuose V. Uspaskicho vadovaujama Darbo partija kartu su socialdemokratais sulaukė daugiausia rinkėjų balsų.
Tuo tarpu V. Uspaskichas tebekaltinamas apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymu. Už tai numatoma griežčiausia bausmė - laisvės atėmimas iki ketverių metų. Politikas savo kaltės nepripažįsta, o bylą vadina politizuota.
Apsimetė nualpęs
Kauniečio Henriko Daktaro pabėgimo, slapstymosi ir sulaikymo istorija primena kriminalinį filmą.
2008-aisiais Daktarų gaujos vadeiva spruko ne už Atlanto, o į palyginti netolimą Bulgariją. Jis iš Lietuvos dingo, kai teisėsaugos institucijos, tirdamos kelerių metų senumo nusikaltimus, ėmė vieną po kito suiminėti Kauno nusikalstamo pasaulio atstovus. Pajutęs, kad galimai ir jo laukia toks pat likimas, H. Daktaras nutarė pradingti.
Iš pradžių buvo manoma, kad H. Daktaras slapstosi Lietuvoje, „Aro“ kovotojai šturmavo vieną sodybą, vėliau pasirodė kalbų, kad jį matė Ispanijoje.
Kodėl jis pasirinko Bulgariją, buvo spėliojama ilgą laiką, tačiau labiausiai tikėtinas paaiškinimas – kalbos barjeras. Be lietuvių kalbos, jis mokėjo tik rusų, o šia kalba kadaise broliškoje sovietų imperijos respublikoje vis dar galima susikalbėti.
Tiesa, bulgarų draugiškumo H. Daktaras nepajuto. Jį susekė ir sulaikė šios šalies kriminalinės policijos pareigūnai. Bėglys buvo sučiuptas po bendrų operatyvinių Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Ispanijos bei Europolo pareigūnų veiksmų.
Bulgarijos policijos operacija H. Daktarui buvo labai netikėta, sulaikymas jis apsimetė praradęs sąmonę. Jo advokatas Branimiras Balačevas teigė, kad jo ginamasis esą bandė ir žudytis. H. Daktaras į Bulgariją išvyko gerokai pasikeitęs – užsiaugino ilgą barzdą, ilgus plaukus. Jam buvo parūpinti dokumentai Kostios vardu. Pasikeitęs H. Daktaras Varnos priemiestyje slapstėsi daugiau nei pusę metų.
Per tą laiką jo dingimo istorija buvo apaugusi gandais, kažkas jį matė Ispanijoje ar kitoje Europos šalyje. Pargabenimo į Lietuvą operacija buvo kruopščiai slepiama. H. Daktaras buvo parskraidintas kariniu lėktuvu „Spartan“, operacija buvo slepiama net nuo kriminalistų.
Kaip ir G. Petriko atveju, susekti H. Daktarą padėjo jo artimieji, nes Henytė visą tą laiką internetu bendravo su žmona Ramute ir sūnumi Enriku.
Ar buvo išvykęs į Ispaniją – neaišku
2009 m. spalio 5 dieną Lietuvą sukrėtė žudynės. Laikinojoje sostinėje nušautas Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė. Šia dviguba žmogžudystė buvo įtariamas dabar pradingusios parlamentarės N. Venckienės brolis Drąsius Kedys.
Dar iki lemiamos dienos D. Kedys ne kartą grasino susidoroti su asmenimis, kurie, vyro tvirtinimu, seksualiai išnaudojo jo mažametę dukrą. Seksualiniu mergaitės tvirkinimu jis apkaltino Kauno apygardos teismo teisėją J. Furmanavičių, verslininką Andrių Ūsą bei Aidą, kurio tapatybė iki šiol nenustatyta.
Buvusią savo sugyventinę Laimutę Stankūnaitę ir jos seserį V. Naruševičienę D. Kedys apkaltino žinojus ir leidus seksualiai išnaudoti jo dukrą. Kaltinimais D. Kedys neapsiribojo, po kurio laiko ėmėsi veiksmų.
Po šūvių iš karto buvo paskelbta įtariamojo D. Kedžio paieška. Netrukus buvo paskelbta ir tarptautinė jo paieška, kadangi buvo įtariama, kad D. Kedys slapstosi užsienyje. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą jis slapstosi Ispanijoje, Alikantės regione, pas savo artimą draugę. Buvo teigiama, kad jį užfiksavo vienos degalinės vaizdo kamera.
Ispanijos policija netgi kreipėsi į gyventojus, kad jie padėtų nustatyti D. Kedžio buvimo vietą. Ispanijos dienraštis „El Pais“ rašė, kad D. Kedys gali gyventi kuriame nors pajūrio mieste Alikantės provincijoje. Tą kartą Ispanijos policija įtarė, kad D. Kedys galėjo palaikyti ryšius su tautiečiais, gyvenančiais Kosta del Solio regione.
Vėliau pasirodė gandų, kad jis išvyko į Didžiąją Britaniją.
Vis dėlto negyvas D. Kedys aptiktas Lietuvoje, netoli gimtojo Kauno. Ilgą laiką ieškotas užsienyje bėglys rastas negyvas akcijos „Darom“ dieną prie Kauno marių. Toje vietoje kūnas galėjo išgulėti apie savaitę. Nuo 2009 m., jau ketverius metus, pedofilijos istorija Lietuvoje vis dar gvildenama.
2013 m. balandžio 9 dieną Seime buvo panaikinta dviguba žmogžudyste įtariamo D. Kedžio sesers N. Venckienės teisinė neliečiamybė. Moteris teismo posėdyje nedalyvavo. Nuo to laiko ji - nepasiekiama. Jau trečią savaitę jos bendražygiai tik mįslingai užsimena, kad parlamentarė yra „ten, kur reikia“. Matyt, pasimokiusi iš G. Petriko ir H. Daktaro klaidų, pradingusi politikė nepalaiko ryšių su tais, kurių pokalbių gali būti klausomasi.
Surasta N. Venckienė turės atsakyti ne tik dėl šešių jos atžvilgiu pradėtų baudžiamųjų bylų. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje baigiamas ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo J. Furmanavičiaus apšmeižimo.
Su parlamentare bylinėtis žada ir A. Ūso artimieji. Nepaisant to, aiškinamasi, koks yra buvusios teisėjos vaidmuo vadinamojoje pedofilijos istorijoje bei 2009 m. įvykusioje Kauno žudynių istorijoje.
