Dar sunkesnis uždavinys - rasti tokią nišą, kuri leistų generuoti pinigus. Bet koks sėkmingas bandymas sulaukia susižavėjimo ir pavydo atodūsių - štai kažkas sugalvoja fotografuoti žmones pūsdamas smarkią oro srovę jiems į veidus, kažkas pagamina baldų plokštę iš žolių pluošto, kažkas tiesiog prailgina banglentę, ar įsuka žybsinčią lemputė į paspirtuko ratuką - kartais tai tiesiog spontaniškos sėkmės, kartais - ilgų mąstymo ir tyrinėjimų rezultatas.
Kartais tokias puikias idėjas, kurios juk stypsojo čia pat (senas žioply, kaip to nepastebėjai?) ima ir sukapsto mūsų tautiečiai – tai tiesiog puiku.
Bet pastaruoju metu (o gal jau kuris laikas) Lietuva „pagimdo“ savotiškų nišų – ir jų vis daugiau. Ypač greitai progresuoja specifinė sritis – tai valstybės pinigų absurdiškas švaistymas, norom nenorom verčiantis galvoti, kad tai - viso labo elementarūs, įžūlūs ir primityvūs Lietuvos valstybės turto vogimo aktai.
Be abejonės, kiekviena tokia „operacija“, ar „meninis“ aktas būna pridengtas, apdengtas ir apvyniotas svarbiu, itin svarbiu, beveik šventu tikslu. Dažniausiai tai - nauda Tėvynei, Miestui, Miškui, Žmogui, na ir visokiems kitiems svarbiems dalykams. Net sunku būtų rasti sritį, kur dar nėra nuskambėjęs didesnis ar mažesnis skandalas.
Štai ir vakar staiga sužinome, kad neveikia stichinių nelaimių informavimo sistema-neveikia-kalt%C5%B3j%C5%B3-n%C4%97ra.htm"="">sistema-neveikia-kalt%C5%B3j%C5%B3-n%C4%97ra.htm"" target="_blank">sistema, kuri turi siųsti įspėjimo žinutes į mūsų telefonus. Pasirodo, dažnis ne toks, matote, reikia telefoną specialiai nustatyti, jei nori gauti įspėjimo žinutę, dar kažkokios papildomos sąlygos.
Tam jau išleista 15 milijonų litų. Kodėl neveikia sistema - neaišku. Kas dėl visko kaltas - nežinoma. O visa tai paaiškėjo dėl to, kad kažkoks uolus veikėjas panoro pats pamatyti kaip ta nelemta žinutė ateina į jo telefoną. Ir paviešino, niekadėjas, tokią gerą, subtilią „verslo“ nišą.
Praėjo kelios valandos, o per TV jau sklinda žinia - stebuklinės infraraudonųjų spindulių kameros, turinčios signalizuoti apie gaisrus žaliuosiuose Lietuvos miškuose, pasirodo, sunkiai atskirtų vagišių nuo katino kaimo parduotuvės kieme. Tiesa, stebuklinga stebėjimo sistema jau kainavo Lietuvai dar keletą milijonų.
Vėlgi, kažkoks smalsus klerkas sumanė pasižiūrėti kaip tos kameros veikia. Pasirodo - neveikia, o kas kaltas - vėlgi mįslingas detektyvas. Ir dar viena „verslo“ niša atskleista.
Dar prisiminkime švieslentes Vilniaus gatvėse ir šviesoforų sistemą už dešimtis milijonų. Tai turėjo sunaikinti kamščius gatvėse. Arba – begalinė, šimtamilijoninė Valdovų rūmų istorija, amžinojo stadiono statybos Šeškinėje ir daugybė kitų istorijų.
Taigi nėra ko sukti galvą išradinėjant technologijas, kuriant originalias menines idėjas ar tyrinėjant žmonių poreikius ieškant originalios veiklos nišos. Reikia tiesiog apsidairyti ir apsižiūrėti kas dar nepavogta Lietuvoje.
Aišku čia taip pat, kaip ir visur reikia turėti fantazijos , draugų, kompanionų, užtarėjų ir t. t. Bet tokios rūšies „versle“ - pelnas garantuotas ir kur kas didesnis, nei „tradiciniuose“ versluose, o ir galvos per daug kvaršinti nereikia - svarbu tik jausti ir žinoti, ko gi reikia Lietuvai ir jos žmonėms.
