Tokių politinių skersvėjų, kurie dabar pučia po konservatorių stogu, seniai čia neteko regėti. Pagirtinas renginys, iki kurio nepriaugo kitos pagrindinės šalies politinės jėgos – visuotiniai partijos vedlio rinkimai – virto intriga, kokios buvo sunku tikėtis.
Dar visai neseniai daugelis, tarp jų ir kai kurie dešinieji, prognozavo, jog A. Kubilius labai įtikinamai laimės šiuos rinkimus.
Tačiau kone rinkimų išvakarėse pradėjo aiškėti, kad A. Kubiliui tikrai nebus lengva.
Po pirmojo turo jau galima konstatuoti – jei dabartinis konservatorių vadovas juos ir laimės, jis poste liks nukraujavęs.
Reikia pripažinti, kad partijos nariai ar bent dauguma jų, kurie balsavo už V. Landsbergį ar V. Stundį, iš tiesų pirmiausia balsavo prieš A. Kubilių ir prieš dabartines partijos viršūnes apskritai.
Galima sakyti, jog 5145 balsai, kuriuos kartu surinko V. Landsbergis ir V. Stundys, – tai partijos protesto elektoratas, kuris kone tūkstančiu balsų lenkia A. Kubiliaus rinkėjų būrį.
Žinoma, V. Landsbergis teoriškai dar gali pasitraukti iš rinkimų ir taip patvirtinti sklandančias sąmokslo teorijas, kad dalyvavo tik todėl, kad apsaugotų A. Kubilių nuo kitų galimų varžovų.
Bet jei profesorius lieka trasoje, o V. Stundys ima vykdyti tiesioginę agitacijos kampaniją už partijos patriarchą, pastarojo politiko ir jo nebemylimo įpėdinio dvikova kitos savaitės pradžioje turėtų būti labai karšta.
Jei A. Kubilius ir laimės šią dvikovą, jo politiniam autoritetui ir įtakai jau dabar suduotas stiprus smūgis.
Viena skaudžiausių ekspremjerui pirmojo turo žinių – tai, kad partijos nariai didžiuosiuose miestuose parėmė V. Landsbergį.
Juk konservatoriai po Seimo rinkimų bene labiausiai didžiavosi, kad laimėjo būtent didmiesčiuose, ir aiškino, jog čia už juos balsavo jauni, modernūs ir pažangūs rinkėjai, kuriuos partijai laimėjo tuometis premjeras.
O dabar A. Kubiliaus aplinka jau aiškina, kad V. Landsbergio pergalę didmiesčiuose lėmė senimas, kuris šįkart buvo aktyvesnis už jaunuomenę.
Šitokios teorijos laikosi buvusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė. Ji apskritai išsidavė, jog aistros partijos viršūnėlėse vis kaista.
Mat ši politikė kažkada ją išpuoselėjusį patriarchą leido sau pavadinti „nestipriu vadyboje”, „turinčiu problemų su žmonių pažinimu”, aiškino, jog jis pats ir jo rinkėjai „atstovauja praeičiai”.
Vadinasi, galima spėti: A. Kubilius su savo komanda bet kuria kaina stengsis išlikti ir net griebsis administracinių svertų ar partijos skyrių vadovų spaudimo.
Žinoma, jei rinkimus laimėtų V. Landsbergis, tai reikštų ne tik A.Kubiliaus komandos politinės karjeros krizę, bet ir sparčią visos partijos eroziją.
Tačiau ir nugalėjus A. Kubiliui per ketverius metus valdžios sugadintų ir, kaip sako V. Landsbergis, „sunomenklatūrėjusių” konservatorių greičiausiai lauktų tolesnė stagnacija, o svajonės apie greitą grįžimą į valdžią dužtų.
Kad ir kaip būtų, dabartiniai konservatorių lyderio rinkimai – pozityvus įvykis. Tai ženklas, jog vienoje svarbiausių šalies politinių jėgų egzistuoja tikra gyvybė. Bent dalis dešiniųjų blaiviai vertina partijos pralaimėjimą Seimo rinkimuose – dėl to kaltina pirmiausia vadovybę.
Kita vertus, šiuose rinkimuose, kaip ir praėjusiuose, kol kas dalyvavo tik kiek daugiau kaip pusė visų partijos narių. Tai rodo, kad didelė dalis išskirtiniu demokratiškumu ir dinamiškumu besigiriančių konservatorių irgi yra „popieriniai”.
Tiesa, dešinieji tikrai gali pareikšti, kad kai kuriose kitose pagrindinėse partijose tokios pilkos masės nepalyginti daugiau ir ji tėra savo autoritarinių vadų žaidimų įrankis.
Pavyzdžiui, Darbo partija jos vedlys V. Uspaskichas toliau manipuliuoja, kaip nori.
Užvakar įvykusios Darbo partijos ir leiboristų – kito V. Uspaskicho rankų darbo kūrinio – jungtuvės vėl paskatino spėliones, jog tokių manipuliacijų reikia, kad „kitu” ir „nauju” dariniu tapusi partija būtų formaliai apsaugota nuo galimos teisinės atsakomybės už juodąją buhalteriją.
Vis tikėtinesnė atrodo ir kita versija – šiomis jungtuvėmis ir planuojamu susijungimu su „tvarkiečiais” V. Uspaskichas rengiasi apskritai pamažu pasitraukti iš politinės arenos.
„Naujos” partijos lyderiu pasirinktas jaunasis V. Gapšys visuomet buvo laikomas tuo, į kurį pirmiausia krypo V. Uspaskicho akys, kai jis svarstydavo, kam galėtų palikti „darbiečių” vadeles.
Dabar „darbiečių” laukia jungtuvės su „tvarkiečiais”, kurios tikrai nevyks taip sklandžiai, kaip Darbo partijos ir leiboristų „susijungimas”. Dėl to seniai niurzga dalis abiejų partijų narių, o į svarbiausią klausimą – kas bus vadas – dar neatsakyta.
Akivaizdu, kad V. Uspaskichas norės V. Gapšį skirti ir „darbotvarkės” galva.
Bet tapti tokia galva užmojų turi ir R. Paksas, kuriam jungtuvių reikia siekiant įgauti daugiau politinės įtakos ir reabilituotis.
Tad niurzgantys partijų eiliniai dar turės pasikankinti nežinioje ir palaukti, kas bus nutarta aukščiausiu lygiu.
