Ir visiškai nebūtina galvoti apie tai per daug rimtai. Apskritai į save per daug rimtai žiūrėti kenksminga. Deja, tai neturi reikšmės galutiniam sprendimui, A. Camus irgi patvirtina tokį dalyką – retai nusižudoma viską labai rimtai apsvarsčius. Tokia mintis paprastai suleidžia šaknis mūsų sąmonėje kur kas anksčiau, nei jos įsikūnijimas ir paskui, tarsi visai dėl nereikšmingų dalykų, dėl kvailų menkniekių žmogus pasielgia radikaliai.
Pagyvenusių, per penkiasdešimtį metų perkopusių piliečių savižudybė neturėtų stebinti – viskas kartojasi, perspektyvos vis blankesnės ir painesnės, viskas jau ragauta, viskas smunka, viskas, viskas, viskas. Tokio amžiau žmogus iš tiesų turi teisę apsispręsti ir priekaištauti jam dėl to būtų begėdiška.
Mano devyniolikmetė dukra „Skype“ paskyroje mėgsta užrašyti mintis kaip ten ir siūloma. Neseniai perskaičiau „Should I kill myself or have a cup of coffee“. Klausiu jos, kas čia per velniava? Sako, čia A. Camus, mintis iš romano „Svetimas“. Jis rašė prancūziškai, sakau. Trūkteli pečiais, skaičiau lietuviškai. Babelio bokštas.
A. Camus jaunimo filosofas. Gal net ne filosofas, šiaip mąstytojas eseistas. Per daug radikalus, aštrus, nemėgstantis kompromisų, galbūt net per daug žmogiškas arba kalbantis pernelyg suprantama kalba, kad būtų filosofas. Žodžiu, jaunimui.
Ar turėčiau susirūpinti, tempti vaiką pas gydytojus, kunigus, ekstrasensus? Manau, normalu, jeigu jaunas žmogus jautrus būties prasmės, kitaip tariant absurdo problemoms. Netgi labai gerai - kiekvienas formuoja savo asmeninę vertybių sistemą, ir kur kas geriau, jei tai daroma skaitant gerą literatūrą, o ne remiantis lėkštais psichologų ar politikų šūkiais.
Praėjusį sekmadienį skaičiau pagyvenusiems žmonės tinkamą Platoną, jo „Dialogų“ dalį, pavadintą „Fedonas“. Taip, kaip tik tą, kur Sokratas kalba apie savižudybę ir sielos nemirtingumą. Pasakojama apie paskutines Sokrato gyvenimo valandas, jis kalėjime, tačiau nusiteikęs gerai, šmaikštauja, samprotauja, žarsto paradoksalią išmintį. Anot jo, filosofas privalo sutikti mirtį džiaugsmingai ir netgi trokšti jos, kadangi kūnas yra visų blogybių šaltinis, o mirtis – būdas sielai atsikratyti kūno ir pagaliau pasiekti to, ko visą gyvenimą siekė – išminties.
Žmogus ne filosofas ir šiaip ne išskirtinė asmenybė mirtį, o ypač savižudybę suvokia pirmiausia socialiai – štai išėjo vienas iš mūsų, lieka nesumokėti mokesčiai, skolos, neužauginti vaikai, nebaigti darbai, nepatenkintas vartojimo poreikis ir pan. Atsiranda netgi tokių personažų, kurie aiškina, kad mums išėjusio žmogaus labai reikėjo, o jis ėmė ir išėjo. Neatsiklausęs. Kažkodėl niekam nekyla klausimas, kad gal jam mūsų visiškai nereikėjo, jeigu jis taip pasielgė. Žmogus turi teisę nusižudyti, negali būti net kalbos. Ar verta žudytis, kitas klausimas.
Gaila, kad tokiame gražiame šou ir serialų pasaulyje filosofinės knygos ir problemos neberanda sau vietos, tampa nebeaktualios. Jokie grūmojimai, graudenimai ir įkalbinėjimai nepadės. Tiesiog gaila, ir tiek. Taip išnyksta kalbos, tarmės, tautos, civilizacijos.
Grįžtame iš darbų pikti ir pavargę, kuo skubiau smegenų kištukus įgrūdame į televizorių šiknaskyles ir palaimingai grimztame į žėrintį pramogų pasaulį. Keista tai, kad žmogus pavargsta nuo savo būties į tą būtį net ir nepatekęs, tos būties net neparagavęs ar neparagautas. Vis kažkur šalia, greta, pakraščiais, kad tik nereiktų susidurti su sunkiu klausimu, ką čia veikiu, kas esu, kodėl elgiuosi taip, o ne kitaip?
Visuomenė (pripažinkime, kaip tik tokioje visuomenėje dabar ir gyvename), kurios didžiausia vertybė patekti į kokį nors TV šou, tokia visuomenė neturi teisės aiškinti individui, kaip jam elgtis – nes tai šlykšti veidmainystė. Dvigubi standartai. Jeigu jau gyvenimas yra TV šou, tai turi ir mirti kaip šou – ne iš tikrųjų, nes televizijoje mirtis viso labo tik pokštas, kadangi gyvenimas – tik žaidimas. Mirtis – vienintelis tikras dalykas, nes jis nutraukia žaidimą.
Įdomu, kad kalbant apie „žvaigždžių“ mirtį, iš tiesų kalbama ne apie asmens, ne apie žmogaus, o apie personažo mirtį. Na, maždaug būtų tas pats, jeigu sužinotume, kad mirė, pvz., Don Kichotas iš Lamanšos.
Stebina samprotavimai, kad po žymių žmonių savižudybės padaugėja mėgdžiotojų ir pasekėjų. Skamba absurdiškai. Žudytis iš karto po tokio ryškaus personažo – paprasčiausiai būtų kvaila – niekas nepastebės. Nejaugi žmonės tokie kvaili? Nesinori atsakyt į šį retorinį klausimą, paprasčiausiai būtų nemandagu.
Keista ir tai, kad tiek daug dėmesio skiriama savižudybei ir taip mažai kalbama apie žmogžudystes. Na, nebent kas nors pikantiško, pav., motina – du vaikus, ar vienas silpnaprotis – keliasdešimt žmonių. Bet tai, kad kas dieną nudobiama (žiauriai, sadistiškai) po keletą mūsų artimųjų, - kažkam jie juk būna artimi – tarsi savaime suprantama. Dar viena vulgarybė. Vertinamas ne gyvenimo vertė ir grožis, o mirties aktualumas. Personažai svarbesni už jų prototipus. Iš tiesų mes gyvename velniškai virtualiame pasaulyje.
Man labai patinka filosofo Emmanuelio Levino (beje, gimusio Kaune) mintys apie egzistencijos privatumą: „Iš tikrųjų buvimas yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio negaliu perteikti. Galiu pasakoti apie savo egzistenciją, bet negaliu ja pasidalyti. Taigi vienatvė čia pasirodo kaip izoliacija, ženklinanti patį būties įvykį. Tai, kas socialu, yra anapus ontologijos.“
Kad ir kokių socialinių tinklų supančioti gyventume, mirštame vieni. Ir tas šiek tiek paguodžia.
Valgom su dukra vištos blauzdeles. Patiekalas, kuris paklūsta man. Žinoma, padedant garų puodui. Jeigu sumanysi nusižudyt, paskambink man, sakau dukrai. Ji klausiamai žiūri į mane. Ne, ne, patikinu, neatkalbinėsiu tavęs, tiesiog pasikalbėsime paskutinį sykį, gal ką nors smagaus prisiminsime ir panašiai.
Kaip valgėm hamburgerius prie upės arba kompiuterinę gorilą daužėm su kuoka... Pasikalbėsime kaip dulkė su dulke, kurios viena kitai pasakoja apie prarastą laiką... Gerai, atsako ji, durdama šakute į raudoną pomidoro skiltelę. Ir tu man paskambink, sako kiek patylėjusi. Jeigu jau sumanysi tokį juokingą dalyką. Gerai, sakau, sutarėm.
Smulkmena, bet vis dėlto ramiau.
