Juk Vakarų karinė intervencija Sirijoje – greičiausiai tik laiko klausimas, tad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad pagrindinės NATO šalys bent jau slapta neplanuotų konkrečių karinių veiksmų.
Be to, panašiai Vakarai elgėsi ir Libijos atveju.
Kone iki pat jų tiesioginio įsikišimo atrodė, kad didžiosios Vakarų valstybės yra sutrikusios ir nežino, ką daryti. Bet prasidėjus kariniams veiksmams buvo akivaizdu, kad jie buvo ne tik kruopščiai, bet ir ilgai planuoti.
Tačiau šią savaitę Belgijos sostinėje Briuselyje vykęs NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas šiuo požiūriu atrodė gana liūdnai. NATO vėl nesugebėjo suformuluoti jokios aiškesnės ir konkretesnės savo pozicijos Sirijos klausimu ir tik prisiekinėjo, kad net nemano kištis į šioje šalyje jau ilgai verdantį pilietinį karą.
Aljanso atstovai dar renginio išvakarėse tikino, jog tai, kad susitikime gali būti iškeltas galimos NATO karinės intervencijos klausimas, yra tiesiog neįmanoma. Tai, pavyzdžiui, žurnalistams teigė vienas NATO vadovų, kuruojantis politikos ir saugumo reikalus, Jamesas Appathurai.
„Tikrai nesitikiu, kad apie tai apskritai gali būti kalbama kokiu nors aspektu”, – sakė jis.
Anot aukšto pareigūno, pagrindinė priežastis, dėl kurios NATO šalys nesutaria, – pati situacija Sirijoje labai komplikuota ir sudėtinga.
Mat pati Sirijos opozicija diktatoriaus Basharo al-Assado režimui yra itin nevienalytė, o kai kurios jos grupuotės įtariamos ryšiais su islamiškuoju terorizmu.
Tad esą visiškai neaišku, kas šalyje vyktų, jei Vakarai įsikištų į šį karą ir padėtų nuversti režimą.
Tiesa, J. Appathurai pakartojo visų pagrindinių NATO valstybių, tarp jų ir JAV, poziciją, kad „raudona linija”, kurią peržengus Aljansas bent jau pradėtų diskusijas dėl tiesioginės karinės intervencijos, – cheminių ginklų naudojimas.
Kita riba – jei Sirijos karas išsilietų į kaimynines valstybes. NATO atstovai teigia, jog rizika, kad padėtis Sirijoje gali vėl išsiūbuoti padėtį Irake, vis didėja – esą dėl to itin sunerimę pačios Irako provakarietiškos valdžios atstovai, patvirtinantys žinias, jog Sirijos pilietiniame kare dalyvauja ir jų šalies kovotojai.
J. Appathurai teigė, kad susitikime „daug informacijos” apie tai, ar iš tiesų Sirijos režimas naudoja prieš sukilėlius ir civilius cheminius ginklus, pateiks karinės NATO vadovybės atstovai.
Tačiau kas būtų, jei paaiškėtų, kad Sirija tikrai peržengė šią „raudoną liniją”, aukštas NATO pareigūnas negalėjo pasakyti.
Be to, ir po ministrų susitikimo paaiškėjo, jog šiame fronte – nieko ypač nauja. Atrodo, kad jokios konkretesnės informacijos apie cheminių ginklų naudojimą jame nebuvo pateikta, nors kai kurios NATO šalys ir jų sąjungininkės tvirtina, jog turi žinių, kad B.al-Assadas naudoja šiuos ginklus prieš sukilėlius.
Pagrindinė NATO valstybė – JAV ir, suprantama, tos Aljanso šalys, kurios prieštarauja karinei intervencijai apskritai, pavyzdžiui, Vokietija teigia, jog kol kas nėra aiškių „fizinių įrodymų”, kad Sirija tikrai naudoja cheminius ginklus prieš sukilėlius ir civilius.
Vakarų spauda skelbia, kad JAV specialiosios tarnybos yra paprašiusios pačių Sirijos sukilėlių pateikti tokius įrodymus. Nepateikė.
Susitikime Briuselyje dalyvavęs JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry pareiškė, jog NATO „reikia plano”, ką daryti, jei paaiškės, kad Sirijos režimas naudoja cheminius ginklus ar neužtikrina jų arsenalo saugumo. Kiti sąjungininkai bent jau viešai J. Kerry iniciatyvos nepalaikė.
Situacija itin mįslinga. Matyt, Vakarai vis vien turės imtis vienokios ar kitokios tiesioginės karinės intervencijos Sirijoje. Be to, Vakarų valstybės griežtai laikosi pozicijos, kad B. al-Assadas turi pasitraukti iš valdžios.
Žinoma, dar vienas karas prieš dar vieną arabišką diktatūrą atrodo neviliojančiai daugeliui Vakaruose.
Juk NATO kariauja Afganistane, kur misija dar nesibaigė. Kita kliūtis – ekonominė krizė, verčianti karpyti gynybos išlaidas.
Bet tai, kad Vakarai vis dėlto gali pradėti karą su Sirijos režimu, atrodo, suvokia ir tas diktatūras visuomet rėmusios Rusijos autoritarinės valdžios atstovai.
Kartu su NATO užsienio reikalų ministrų susitikimu vykusiame Rusijos ir NATO tarybos posėdyje dalyvavęs Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas itin griežtai užsipuolė neįvardytą „agresyvią ir kraugerišką tarptautinės bendruomenės mažumą”, kuri esą nuolatos kursto Vakarus ir NATO pradėti atvirą karą su Sirijos režimu.
S. Lavrovas teigė, kad cheminius ginklus naudoja tik Sirijos opozicija, kuri dar yra susijusi su tarptautiniu terorizmu. Tad, pasak Kremliaus atstovo, vienintelė išeitis iš Sirijos krizės – pradėti derybas su B. al-Assadu. Taigi Vakarai jį turėtų pripažinti kaip teisėtą Sirijos lyderį ar bent politinės scenos žaidėją.
Kai kurie NATO atstovai neoficialiai teigia, kad Rusija galėtų greitai išspręsti Sirijos krizę – ji esą turi daugiausia svertų priversti B. al-Assadą pasitraukti ir suteikti jam saugumo garantijas.
Tačiau ji esą to niekada nedarys – visas vadinamasis Arabų pavasaris Kremliui buvo skaudus smūgis, kurį visas diktatūras likusiame pasaulyje remianti Rusija suvokė ir kaip pavojų sau.
