Kelionė automobiliu naktį Kauno gatvėmis, gulint pavogtame ir slapta gabenamame karste, – tokius išgyvenimus prisimena Obelių (Rokiškio r.) istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus.
Taip rizikuodamas jis su dar vienu bendraminčiu sovietmečiu nuo sunaikinimo išgelbėjo tautos relikvijas – legendinių lėktuvo „Lituanica” lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno karstus.
Laikomi muziejaus fonduose
Neseniai 85 metų sulaukusiam muziejininkui skaudu, kad žmonės negali pamatyti išgelbėtų istorinių relikvijų.
Du variniai karstai, kuriuose balzamuoti lakūnų kūnai, beveik prieš septynis dešimtmečius buvo paslėpti nuo sovietų ir užmūryti sienoje, šiuo metu neeksponuojami. Jie saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose.
Jie nerodomi lankytojams net dabar, kai vos po kelių mėnesių bus minimas legendinių lakūnų žūties 80-metis.
„Kartais pagalvoju, kad reikėtų imti tuos karstus ir parsivežti į Obelių muziejų.
Juk turiu dokumentą, kad jie daugiau nei prieš 40 metų buvo man perduoti.
Tuomet visi, kas nori, tas relikvijas pamatytų. O ir Obelių muziejui būtų gera reklama”, – pusiau juokais „Lietuvos rytui” sakė A. Dručkus.
Kauno muziejininkai turi savų argumentų. Kad galima būtų eksponuoti varinius karstus, juos būtina restauruoti. O tam prireiktų keliasdešimties tūkstančių litų, kurių valstybė kol kas negali skirti.
Palaikų klajonės
Buvęs partizanų ryšininkas, net gūdžiausiu sovietmečiu laisvos Lietuvos atkūrimu tikėjęs Rokiškio garbės pilietis A. Dručkus dramatišką karstų gelbėjimo istoriją nedaug kam yra pasakojęs.
Tačiau ir praėjus dešimtmečiams muziejininkas nieko nepamiršo ir prisimena daugybę su šia istorija susijusių detalių.
Kai 1933 metų liepos 17 dieną prie Myslibužo (Soldino), dabar esančio Lenkijoje, žuvo iš Amerikos į Lietuvą skridę legendiniai lakūnai S. Darius ir S. Girėnas, A. Dručkui buvo tik penkeri.
Jis tik iš pasakojimų girdėjo, kaip karstuose parskraidintus lakūnus pasitiko minios žmonių.
Tuometė Lietuvos valdžia nusprendė didvyrių palaikus balzamuoti. Juos planuota laikyti tuo metu tebestatomos Prisikėlimo bažnyčios Panteone. Tačiau statybos ėjo lėtai.
Tad architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis lakūnams suprojektavo mauzoliejų.
Kol jis buvo statomas, balzamuoti S. Dariaus ir S. Girėno palaikai variniuose karstuose su stiklo langeliais buvo laikomi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto koplyčioje.
Mauzoliejus buvo pastatytas 1937 metais Kaune, Vytauto prospekte buvusiose Karmelitų kapinėse. Į jį ir buvo perkelti S. Dariaus ir S. Girėno karstai.
Jie ten prabuvo iki 1944 metų. Į Lietuvą atėjus sovietams, grupė patriotų, nuogąstaudami, kad S. Dariaus ir S. Girėno palaikai nebūtų išniekinti, nusprendė juos paslėpti.
Variniai karstai su lakūnų kūnais buvo užmūryti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūsio sienoje. Ten lakūnų palaikai išbuvo 20 metų.
Žmonės, dalyvavę šioje slaptoje operacijoje, prisiekė niekam apie tai neprasitarti iki tol, kol nebus atkurta laisva Lietuva.
Nusprendė gelbėti relikvijas
Tačiau praėjus porai dešimtmečių S. Dariaus duktė gydytoja Nijolė Dariūtė-Maštarienė sužinojo vietą, kur guli jos tėvo palaikai.
1964 metais, gavus tuometės valdžios leidimą, karstai buvo iškelti.
Balzamuotus lakūnų palaikus buvo apgadinęs laikas ir ne kartą rūsį per ventiliacijos šachtą užliedavęs potvynio vanduo.
Tai, kas buvo likę iš S. Dariaus ir S. Girėno kūnų, buvo perkelta į paprastus medinius karstus ir perlaidota Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse.
Solidūs variniai karstai buvo numesti prie krematoriumo, buvusio prie Medicinos instituto, kaip nereikalingi, skirti metalo laužui.
Tuo metu A .Dručkus dirbo Jono Jablonskio vidurinės mokyklos darbų mokytoju. Jis mokykloje buvo įkūręs S.Dariaus ir S.Girėno pionierių būrį.
Istorija besidomintis mokytojas rinko medžiagą apie šių lakūnų skrydį. Tokiu būdu jis sužinojo apie išmestus karstus.
„Tuomečio Kauno Medicinos instituto Teismo medicinos katedros vedėjo profesoriaus Jono Vytauto Nainio duktė mokėsi mano vadovaujamoje klasėje. Aš buvau neetatinis paminklų apsaugos inspektorius.
Profesorius mano prašymu tarpininkavo, kad tuometis Kauno medicinos institutas 1970 metais man perduotų tuos karstus. Mes abu ir pasirašėme karstų perdavimo ir priėmimo aktą”, – prisiminė A. Dručkus.
Muziejininkas iki šiol išsaugojo tą raštą.
Buvo atleistas iš darbo
Pedagogas mokykloje buvo įkūręs nedidelį muziejų. Vienas tėvų, gavęs didesnę mašiną, pagelbėjo mokytojui pergabenti į mokyklą visus keturis karstus.
Du ąžuoliniai, kuriuose S. Dariaus ir S. Girėno kūnai buvo parskraidinti iš žūties vietos, buvo eksponuojami mokyklos muziejuje. O variniai, kuriuose gulėjo balzamuoti lakūnų palaikai, buvo padėti mokymo įstaigos pusrūsyje.
Tuo metu A. Dručkaus įkurtas mokyklos muziejus buvo pripažintas kaip vienas geriausių Lietuvoje.
Pedagogas ne kartą bendravo su S. Dariaus žmona ir dukra.
Muziejuje buvo skirta nemažai vietos Nepriklausomos Lietuvos didvyriams lakūnams.
Kelis mėnesius lakūnų karstai mokykloje niekam neužkliuvo. Tačiau netrukus nuspręsta, kad J.Jablonskio vidurinės mokyklos muziejus yra nacionalistinis.
O jo įkūrėjas darbų mokytojas ir direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams A. Dručkus yra „žvėriškai nusistatęs prieš Tarybų valdžią”.
1974 metų balandžio pradžioje A. Dručkaus elgesys buvo svarstomas mokyklos partinės organizacijos narių susirinkime.
Nors ir nebūdamas komunistų partijos narys jis dėl savo veiklos, išsaugant S. Dariaus ir S. Girėno atminimą, turėjo pasiaiškinti mokyklos komunistams.
Pastarieji nusprendė A. Dručkų atleisti iš pareigų.
Operacija įvykdyta naktį
„Iš manęs atėmė muziejaus raktus, bet mokyklos raktus tebeturėjau.
Todėl kartu su aviatoriumi Jonu Čepuliu nusprendėme naktį iš mokyklos lakūnų karstus pavogti”, – prisiminė A. Dručkus.
Operacija buvo suplanuota naktį. Į J. Čepulio vairuojamą „Moskvič”, vadinamąjį pikapą, tilpo tik vienas karstas ir vairuotojas.
Keleiviui vietos nebeliko. Todėl A.Dručkui teko gultis į karstą. Ir taip jie tą naktį keliavo keturis kartus.
„Nebuvo malonu gulėti tokioje neįprastoje vietoje. Gulint karstuose man po galva buvo padėtos tos pačios pagalvėlės, ant kurių gulėjo balzamuoti S. Dariaus ir S. Girėno kūnai.
Svarsčiau, ką pasakyčiau milicininkui, jeigu mus sustabdytų ir pamatytų mane gulintį karste”, – juokėsi A. Dručkus.
J. Čepulis ir A. Dručkus iš mokyklos paimtas tautos relikvijas paslėpė besikuriančiame Visuomeniniame sportinės aviacijos muziejuje.
Mediniai karstai ekspozicijos salėje buvo apdengti ir paslėpti po parašiutu, o variniai rūsyje apkrauti tuščiomis mokomųjų kino filmų dėžėmis.
Saugumo darbuotojai mokykloje ir aviacijos muziejuje bandė ieškoti paslaptingai pradingusių karstų. Tačiau nesurado.
Prie karstų – ekskursijos
1993 metais tuometėse Kauno medicinos instituto patalpose, rūsyje, buvo įrengta memorialinė vieta, kur buvo eksponuojami išsaugoti lakūnų karstai.
Čia buvo vedamos ekskursijos.
Tačiau ir memorialinė kripta netapo paskutine karstų laikymo vieta. Po kurio laiko buvo nutara rekonstruoti šią patalpą.
2005 metais kultūros ministras pasirašė raštą, kuriuo variniai S.Dariaus ir S.Girėno karstai buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui.
Kiti, ąžuoliniai, liko Lietuvos aviacijos muziejuje ir ten dabar eksponuojami.
