Gali būti, kad valdančiuosius galutinai nesudėti visų taškų dėl atominės elektrinės ateities verčia ir prezidentės elgesys.
Mat dešiniųjų projektą visą laiką rėmusi D. Grybauskaitė, atrodo, ir toliau šios pozicijos neatsisako, nors per patarėjus ir paskelbė, kad savo nuomonę dėl Visagino AE pareikš tik po Vyriausybės sprendimo.
Kita vertus, per šią savaitę įvykusį susitikimą su D. Grybauskaite premjeras A. Butkevičius nepabūgo spaudimo ir tiesiai šviesiai išrėžė, kad dėl politinių Prezidentūros ambicijų jis nežlugdys Lietuvos ekonomikos.
Pirmą kartą prezidentė sukluso ir atsitraukė. Bet ar ilgam? Ar į politinį mūšį D. Grybauskaitė nemes savo kontroliuojamų specialiųjų tarnybų, kurioms bus iškeltas tikslas bet kuria kaina sukompromituoti premjerą ir jo artimiausius bendražygius?
Kokia vis dėlto turi būti Lietuvos ateitis – be atominės energetikos ar su ja?
Tai jau, regis, žinoma, bet kodėl tuomet aiškiai ir konkrečiai nepareiškiama?
Pro valdžios rūmų sienas jau senokai sunkėsi žinios, kad išvadose nebus kategoriškų siūlymų dešiniųjų projektą išmesti į šiukšlių dėžę, bet rengiamasi spausti latvius, estus ir „Hitachi” pakeisti šio projekto sąlygas.
Tų pakeitimų esmė – kuo mažiau finansinės naštos ir „pirmojo numerio” vaidmens Lietuvai, stengiantis kuo labiau subalansuoti visų projekto partnerių indėlius.
Šios savaitės pradžioje paaiškėjo, kad tos išankstinės žinios buvo iš esmės teisingos.
Vyriausybės vadovas A. Butkevičius ir energetikos ministras J. Neverovičius paskelbė: dabartinio projekto sąlygomis naujos AE elektros energijos kaina būtų per didelė, ne itin konkurencinga, pernelyg daug finansinės naštos gultų ant Lietuvos pečių, todėl pokalbius su latviais, estais ir „Hitachi” būtina tęsti, norint tas sąlygas pagerinti.
Be to, valdančioji Socialdemokratų partija išplatino pareiškimą, kuriame dešiniųjų projektą įvertino kaip beviltišką, taip pat priminė, jog gerbia pernai rudenį per referendumą pareikštą piliečių valią.
Tuomet dauguma balsavusiųjų pasisakė prieš naują AE.
Dėl šalies energetikos ateities trejetą valandų buvo kalbama ir ketvirtadienį Seime.
Čia pristatytos Lietuvos energetikos instituto mokslininkų išvados dėl Visagino AE projekto, taip pat buvo pateikta daugybė įmanomų šalies energetikos politikos scenarijų, kurių, valdančiųjų teigimu, yra net per septyniasdešimt.
Mokslininkai tvirtino, kad dabartinis Visagino AE projektas yra per brangus ir pernelyg rizikingas, o tokioje elektrinėje pagamintos elektros kaina būtų nekonkurencinga.
Specialistai taip pat svarstė, kad galbūt Lietuva kaip pagrindinę kryptį turėtų rinktis biokuro energiją.
O energetikos ministras J. Neverovičius vėl pakartojo, kad Lietuva viena elektrinės nestatys ir reikalaus realaus visų partnerių dalyvavimo.
Bet kaip vyks derybos su Latvija, Estija, taip pat su Japonijos korporacija „Hitachi” ir kuo jos baigsis, – dar nežinia.
Lygiai taip pat neaišku ir kaip Vyriausybė elgsis, jei tos derybos bus nesėkmingos.
Sunkūs mūšiai Vyriausybės laukia ir derybose dėl dujų tiekimo Lietuvai sąlygų su „Gazprom”. Užvakar Vilniuje įvyko Lietuvos ir Rusijos koncerno atstovų susitikimas.
Anot premjero, pokalbio dalyviai jam pranešė, kad derybos nebus lengvos.
Tačiau čia pat jis išreiškė protingą mintį, jog svarbiausia – kalbėtis: „Blogai, kai nusikalbi, blogai, kai prisikalbi, bet blogiausia, kai nesikalbi.”
Tuo metu, kai Ministrų kabinetui tenka spręsti iš tiesų globalius uždavinius, Seimas irgi turi kuo užsiimti.
Šią savaitę jam teko žengti dar neregėtą parlamentarizmo istorijoje žingsnį – paskelbti dingusios Seimo narės N.Venckienės paiešką, kurią kol kas vykdys Etikos ir procedūrų komisija.
Ar tikrai vertėjo tai daryti ir Seimą dar kartą paversti absurdo spektaklio scena? Kaip etikos sargai ieškos pradingusios Seimo narės? Ką jie darys, jei ji neatsiras?
Bet kokiu atveju galima konstatuoti, kad parlamentas toliau išlieka šios veikėjos įkaitas.
Ieškojimų kelyje – ir parlamentinės partijos.
Kas bus vadas? Į šį klausimą bando atsakyti ir opoziciniai konservatoriai, ir jungtuves planuojantys valdantieji „darbiečiai” su „tvarkiečiais”.
Nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovo rinkimų pirmajame ture A. Kubilius užėmė simbolinę pirmąją vietą, prieš lemiamą jo dvikovą su antruoju likusiu dešiniųjų patriarchu V. Landsbergiu dabartinei partijos grietinėlei turėtų smarkokai virpėti kinkos.
Neatmestina, kad neramu ir „tvarkiečių” lyderiui R. Paksui, kuris buvo užsimojęs tapti jungtinės partijos vadu.
Vis dėlto šios savaitės viduryje įvykęs „darbiečių” ir leiboristų susijungimas, po kurio partijos vedliu tapo V.Uspaskicho favoritas V. Gapšys, – signalas „tvarkiečiams” pamiršti savo troškimus būti gausios šeimos galva.
Juolab kad Darbo partija galvotrūkčiais nelekia apsikabinti su „Tvarka ir teisingumu”.
Žodžiu, kur pažvelgsi, visur netikėti siužeto posūkiai – tiek Vyriausybėje, tiek jos santykiuose su Prezidentūra, tiek Seime, tiek partijose.
