– Kaip išsilaikyti, nenueiti keliu į nebūtį? To siekiu nemažai metų. Ir tebesu tame kelyje.
Mano gyvenime buvo daugybė dienų, kai perverdavo mintis – et, gal baigti viską elegantiškai lyg anuomet rusų baltieji karininkai!
Paimti nuo naktinio stalelio vardinį pistoletą ir paspausti gaiduką...
Tokiu momentu sielą taip ima skaudėti, kad tikrai neįmanoma iškęsti.
Bet gal dar nebūdavo lemta. Kažkas išgelbėdavo, – prisipažįsta vienas garsiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių 60-metis Romas Ramanauskas, šiais laikais pasirinkęs ne triukšmingą pramogų pasaulį, o tylią menininko veiklą.
– Kas jums būdavo tas siūlelis, kurio įsitvėręs galėdavote vėl sugrįžti į aną krantą, nepaspausti to gaiduko? Telefono skambutis? Žmogaus balsas? Ar dar viena, paskutinė taurelė, tą kartą panardindavusi į išgelbėtoją miegą?
– Gal ir juokinga, kartais mane išgelbėdavo ir egoizmas.
Koks aš neelegantiškas, pasigailėtinas atrodysiu mane suradusiems artimiesiems, gerbėjams – pasikabinęs, išpampęs, liežuvis iškištas...
Įsijungdavo aktorinis požiūris – pažvelgi į save iš šalies lyg į nevykėlį personažą.
Mano mėgstamas rašytojas Romainas Gary, prieš paspausdamas gaiduką, pasiklojo raudoną paklodę ir užsidėjo maudymosi kepuraitę – kad jį radusiems nebūtų šlykštu nuo kraujo ir ištiškusių smegenų.
Žlugdo dūžtančios svajonės
– Jeigu tu menininkas – tu geri. Žiūrovai atleis net scenoje apsidirbusiam aktoriui ir garbins jį, nes jis esą geria iš kančios, kuri neatsiejama nuo kūrybos.
O kai jis kada nors užsimes kilpą, jo mirtis taps visuotinėmis mišiomis, paskutiniu, dramatiškiausiu tragedijos veiksmu, proga staiga prisidauginusiems draugams ir draugeliams pakalbėti apie save. Aktorius neturės teisės net į savo mirties intymumą, kurio galbūt, pasirinkdamas mirtį, ir siekė.
– Taip, tiesa, kad menininkai ir savo kančią, ir talentą skandina alkoholyje.
Geri iš skausmo. Gyvenime mes visi turėjome ryškią svajonę, įsivaizdavome esantys Jerome’o Davido Salingerio, Ericho Marios Remarque’o herojai, garsiųjų italų, prancūzų filmų aktoriai. Mes buvome pasirengę eiti kurti tokio meno.
Ir staiga supranti – ne nuo tavo talento tai priklauso. O nuo to, kokiame krašte gyveni. Nuo visuomenės, kolektyvo, nes aktorystė – kolektyvinis darbas.
Ir kiekvienam menininkui, jei jis – ne narcizas, jei jam neužtenka, kad jį parodė per televiziją, ateina žiaurus supratimas – metai eina, o tu darai šūdą. Ėjai į išsvajotus namus, o kur atėjai?
Tada nori nenori prasideda bėgimas iš gyvenimo. Dezertyravimas.
Kaip suvokti savąją vietą
– Romai, kas jums pačiam padėjo grįžti iš kelio, vedusio į nebūtį?
– Tikėjimas ir malonė – man padėjo tik tai. Apčiuopomis surastas kelias, intuicija.
Gerdamas tu visada atsimuši į sieną – ne tai, ne tai. Nori nenori imi suprasti – ne tas kelias ir imi ieškoti kito.
Pajunti, kad gyvenime yra kitų dalykų. Neturiu galvoje tikėjimo kaip nuolatinio bažnyčios lankymo. Tai ieškojimas prasmės didžiuosiuose tekstuose, tau siunčiamų ženklų supratimas.
Man labai patinka Fiodoro Dostojevskio mintis romane „Broliai Karamazovai”: „Kaip tu, būdamas netikintis, sugebėjai iki šiol nenusižudyti?”
Kaip ir panaši Levo Tolstojaus mintis, kad kūriniai meninėje erdvėje turi teisę egzistuoti, jei jie tęsia tikėjimą, o visa kita yra tuštybė.
Ir tai aš vis labiau suprantu – kad tai kelias iš visą gyvenimą persmelkiančios nevilties.
Bet visa tai supranti jau pasiekęs brandą.
Reikia prašyti, kad tas nušvitimas ateitų kuo anksčiau. Reikia suprasti, kad tau skirti išbandymai, kuriuos turi įveikti, nėra beprasmiški. Iš jų pasimokęs imu suvokti savo vietą šioje žemėje.
Kuo grįstas kelias į nebūtį?
– Toks kelias nelengvas, ir, deja, didžiausi pasaulio intelektualai verčiau pasirinkdavo mirtį.
– Tiesa. Aš iki šiol šiame kelyje. Niekada nesakyk „niekada”.
Visada išlieka pavojus sugrįžti, vėl pajudėti nebūties link.
Didžiausi protai šimtmečius ieško išeities. Bet gali pasiekti, bent jau gali pradėti vesti save į harmoniją, o ne į susinaikinimą.
Kitas dalykas, kad mes tapome materialistinės Vakarų kultūros įkaitais.
Konkuravimas bet kokiomis priemonėmis, nauda, dėl jos – rafinuoti nusikaltimai.
Dabartis man primena Romos imperijos žlugimo motyvus. Pašaliečiui atrodytume esą keisti, pavojingi ir nenormalūs.
Bet kai šalia to nuolat gyveni, pripranti, numoji ranka – juk taip pat ir Amerikoje! Perlipk per kitą, pasijuok, išduok. Mylėk daiktus ir naudokis žmonėmis. Tai, mano galva, yra kelias į nebūtį.
Mes vis dažniau pamirštame, kad šioje žemėje esame tik keleiviai, bandantys atspėti, ką turime atlikti ne dėl savęs, o dėl kito.
Prasmingai nušviesti kitam jo būtį, jo kelią, paduoti vandens ištroškusiam – tai pagrindinė, didžioji mūsų užduotis Žemėje, dėl kurios turime išsilaikyti.
Žinomas, bet vienišas
– Esate sakęs, kad skaudžiausi žodžiai, kuriuos kada nors išgirdote iš moters, buvo: „Girtuoklis, ir tiek.” Dėl to esą ir tapote blaivininku.
Ar gali nevilties liūne besikapstantį žmogų ištraukti geras artimo žmogaus žodis, o kartais – gal net žiauri panieka?
– Menininkas visada yra vienišas. Vienas kitas yra laimingi, radę artimą antrąją pusę. Bet tokių – vienetai.
Paradoksas, bet populiarumas atima iš tavęs bendravimo džiaugsmą. Tu tampi alergiškas bet kokiems santykiams.
Po filmo „Ilga kelionė per kopas” tapau populiarus vienoje šeštojoje Žemės rutulio – buvusioje Sovietų Sąjungoje nebuvo nepažįstančio mano veido. O buvau be galo vienišas. Negalėjau niekur pasislėpti.
Tada turi pats sau pasistatyti stogą. „Romka dabar bus kitoks”, – pasakiau sau prieš porą dešimtmečių.
Man įdomiau būti blaiviam, o ne daug tauškiančiu linksmuoliu. Tada dar nelabai susimąstydavau apie didžiąsias tiesas, nušvitimą. Tiesiog mečiau gerti.
Bet niekada negali būti tikras, kad jau pasisekė. Šis kelias – iš nebūties į gyvenimą – yra nuolatinė kova su demonais.
– Bet gal pasirenkantis nebūtį tai padaro sąmoningai, realiai suvokdamas, kad kitokio gyvenimo jis tiesiog nebenori. Gal jis tikrai išeina iš gyvenimo, matydamas Viešpaties šypsnį?
– Ne mums tai žinoti. Bet pasakyti, kad žmogus vieną pavasario dieną linksmai išėjo iš gyvenimo, negalima.
Čia toks skausmas tuo momentu, tokia kančia. Ir silpnumas, savotiškas gerumas drauge – nebebūti našta kitiems.
Bet drauge padarai didžiausią nuodėmę. Likti, rasti vietą, ištverti – tam reikia drąsos.
Negalime romantizuoti mirties, nors tai tampa tendencija. Juk tuo metu tai yra žmogaus sielos pragaras.
Ne mums suprasti išeinančiojo paslaptį. Mums tokiu momentu reikia tik padėkoti, kad mus kažkas dar ištraukė.
Liga, kuri visada šalia
51 metų aktorius Arūnas Sakalauskas, kaip ir jo kolega bei draugas Vytautas Šapranauskas, patyrė alkoholizmo baisumus. Tačiau nepalūžo, nors nemano, kad jau yra nugalėjęs šią ligą.
– Geriantys žmonės neretai mano, kad jų motyvai, kodėl pradėjo gerti, – išskirtiniai. Ar tai tiesa? – „Lietuvos rytas” paklausė A. Sakalausko.
– Jų istorijos vienodos kaip du vandens lašai. Pradeda gerti daug žmonių, bet dešimt procentų užsikabina ir nebegali sustoti.
Pakanka pasiskaityti „Pasaulinę ligų klasifikacijos istoriją” – ir iliuzijų nelieka.
– Tačiau jūs sustojote.
– Nenoriu šito prisiminti. Nėra taip paprasta, kaip įsivaizduojate. Tai nuolatinė grėsmė. Mirtina liga. Šventė, kuri visada su tavimi.
– Ar norite pasakyti, kad nuo alkoholizmo nepasveikstama?
– Liga liko. Aš tiktai nedegraduoju.
– Nelabai suprantu. Kokie požymiai rodo, kad liga liko, jeigu negeriate?
– Aš susitvarkęs ir sugebu save kontroliuoti. Tik tai nieko nereiškia: išgėręs 50 gramų iškart vėl atsidurčiau ten.
Persekioja didžiulė kaltė
– Negalėtumėte sustoti?
– Ne. Psichika yra gudruolė – ji sugeba apgauti klaidinančiais argumentais. Išgėręs 50 gramų nebūtinai gersiu toliau.
Praeis mėnuo ir protas apgaus: žiūrėk, juk nieko nenutiko!
Vadinasi, gali išgerti dar – juk anąsyk viskas baigėsi gerai.
– Ar galėtumėte papasakoti apie baisiausius momentus iš to laiko, kai gėrėte?
– Persekioja didžiulė kaltė, beveik nuolatinė. Kamuoja jausmas, kad visiems trukdai. Ir kad skandini visus, prie ko priartėji.
Tą jausmą geriantis žmogus sutirština, išdidina. Tai vienišų žmonių liga.
– Ar jie supranta, kad reikia gydytis?
– Liga gudri. Ji tau sako: dabar pailsėti negali – tau reikia dirbti. O iš tikrųjų darbai nepabėgs – tu dingsi.
Dideli darbo krūviai yra klaida: jie sukuria iliuziją, kad eini teisingu keliu, bet realiai tampi silpnesnis, nes alini save toliau.
Įtampą patiria visi
– Kokie žmonės pradeda gerti – dirbantys per daug sudėtingus darbus ar paveldėję per jautrią psichiką?
– Šita liga nesirenka, ar esi protingas, ar kvailys, ar milijonierius. Visi periodiškai patiria įtampą.
Alkoholis – pats didžiausias anestetikas.
Įkali – ir tavo problemos dingsta. Todėl nuo alkoholio miršta daugiau žmonių nei nuo narkotikų.
– Kokios mintys persekioja alkoholinės duobės dugne?
– Klausi savęs, ar geri dėl to, kad sergi depresija. Nebepajėgi susigaudyti, ar gėrimas sukelia depresiją, ar atvirkščiai.
Padėti gali likimo broliai
– Kuo gali padėti kiti žmonės?
– Kiti negali padėti visai niekuo, jeigu ligonis neturi drąsos pripažinti sau, kad serga. Svarbiausias ligos požymis – atkaklus problemos neigimas. Dažniausiai jis tęsiasi labai ilgai.
– Kokį kvailiausią patarimą esate gavęs?
– Idiotiškiausias pasakymas, kokį esu girdėjęs iš geranorių: „Tu ką, neturi valios sustoti?”
Čia tas pat, kaip sakytum viduriuojančiam ligoniui: „Susiimk. Tu ką, valios neturi?” Tai beviltiška.
– O kas realiai padeda?
– Efektyviausia pagalba yra anoniminių alkoholikų klubas.
Kitų vaistų nėra.
– Bet kuo gali padėti vienas kitam žmonės, nugrimzdę į tą patį liūną?
– Jie akivaizdžiai nupasakoja tau tavo paties kelią.
Pakartoja visus periodus, kuriuos pats esi perėjęs ir patyręs lygiai tą patį. Kokia buvo pradžia, žinai pats, o koks bus tęsinys, tau pasako kiti.
– Ką jie pasakoja?
– Visi kalba apie šeimų griūtį ir prarastus darbus. Istorijų vienodumas palieka kraupų įspūdį.
Suvoki, kad privalai save sustabdyti pats, nes kiti neturi galios tai padaryti.
– Ar jūs tikite alkoholizmo prevencija?
– Aš netikiu, kad stabdyti alkoholizmą gali padėti parduotuvių darbo laiko ribojimas.
Ištroškęs alkoholikas vidury nakties ras kur prisigerti: jo nesulaikys niekas.
Tačiau valstybė turėtų neleisti girdyti jaunimo tariamai nekaltais lengvaisiais alkoholiniais kokteiliais, kurie supilstyti į gražių spalvų buteliukus. Ji kerta šaką – naikina visuomenę.
Butelis atverdavo visus kelius
66 metų dainininkas Stasys Povilaitis jau daugiau kaip du dešimtmečius negeria alkoholio ir mano, kad daugiau negers.
Nes puikiai žino, kuo gali baigtis iš pirmo žvilgsnio nekaltas gurkšnis svaigalų.
– Kokie dalykai įklampina į alkoholizmą? – paklausėme S. Povilaičio.
– Kiekvienam yra truputį kitaip, tačiau didžiausią įtaką daro aplinka.
Mano jaunystės laikais atsilyginant buteliu buvo tvarkomi visi reikalai.
Tai buvo norma, atsiskaitymo vienetas už bet kokią paslaugą.
– Ar jūs tuos butelius nešdavote?
– Nešti nereikėdavo – mane patį vaišindavo.
Nesvarbu, ar pas mėsininką išpjovos eidavau, ar pas bazės vedėją batų: reikėdavo susėsti ir išgerti kartu. Jie laikė garbe išgerti su artistu.
Gastrolėse ir koncertuose irgi pasitaikydavo privalomų vaišių.
Atvažiuoji į kolūkį – prie stalo susėda grietinėlė: kolūkio pirmininkas, agronomas. Keptas paršiukas – ant stalo. Gėrimai – irgi. Tai buvo norma.
Būtų buvęs baisus įžeidimas, jei būtum atsisakęs.
Pradžia – statybose
– Ar jūs jausdavote, kad alkoholis jums kenkia?
– Kol dar jaunas, išgėrei mineralinio, ir vėl jautiesi sveikas. Bet vėliau tampa aišku, kad tai buvo tik iliuzija.
– Kaip prasidėjo jūsų gėrimo istorija?
– Anksti. Mokydamasis mokykloje aš jau koncertavau su Palangos kultūros namų orkestru.
Mokykla užprotestavo: „Mokinys neturi teisės dainuoti suaugusiųjų kolektyve.”
Bet dainavimas man buvo svarbesnis už jų nuomonę.
Sulaukęs 16-os išėjau dirbti į statybas, nes kitaip nepriėmė į vakarinę mokyklą. O kas yra statybos, visiems aišku. Vyrai sakydavo: „Taigi tau jau yra šešiolika.”
– Ar girtuokliavimas buvo populiarus tarp jaunų žmonių?
– Su draugu eidami į šokius dviese sutvarkydavome portveino butelį – buvo tokios tradicijos.
Be to, ir patys grodavome šokiuose.
Sustabdė gydytojų žodis
– Kada jūs supratote, kad sustoti privalu, nes baigsite blogai?
– Mano sveikata sušlubavo, kai sulaukiau 40-ies. Gydytojai nustatė cukrinį diabetą ir paaiškino, kad situacija rimta.
Tai, ką jie sakė, skambėjo grėsmingai: kasa plonytė, nualinta, apimta uždegimo. Ir pats žinojau pavyzdžių, kas nutinka susirgusiems pankreatitu.
– Ar jūs bandėte įtikinėti save, kad gal tai nėra labai pavojinga ir galbūt galėsite ir toliau gyventi taip, kaip gyvenote?
– Ne, aš išsigandau. Atsidūriau ligoninėje ir supratau, kad tai rimta.
Gydytojai sakė, kad ligą lėmė paveldimumas ir linksmas gyvenimas. Labai aiškiai supratau: noriu gyventi, nes trokštu dainuoti.
Iš tiesų man pavyko, kad aš turėjau tikslą. Jis mane ir ištraukė.
Negyvas iš debesų nepadainuosi. Norėjau dirbti mėgstamą darbą ir sprendimą liautis gerti priėmiau ryžtingai.
Baugino žmonos balsas
– Prisiminkite baisiausias akimirkas iš to pavojingo laiko, kai leisdavote sau pasiduoti alkoholio traukai.
– Labiausiai mane kamuodavo išgąstis, ar įvykdžiau susitarimus. Kartais per pačias linksmybes staiga apimdavo siaubas, ar nepamiršau įsipareigojimo.
Koncertai man visada būdavo šventas reikalas. Nerimas dėl pažadėto ir gal neįvykdyto darbo tapdavo toks stiprus, kad virsdavo kaltės jausmu.
Bjaurūs fiziniai pojūčiai yra niekis, palyginti su baime netesėti pažado.
Apskritai manau, kad geriančius žmones moralinės kančios pjauna smarkiau nei fiziniai negalavimai.
– Ar jūs jaudindavotės dėl reakcijos šeimoje?
– Manoji turėjo aukštą balsą. Nėra baisiau, kai moteris aukštu spigiu balsu priekaištauja. Apima noras pasikarti.
Kai dabar tai pasakoju, mano žmona Birutė sėdi, klausosi ir juokiasi. Bet tada man juokas neimdavo.
– Kaip į gėrimą reaguodavo jūsų mama?
– Kai šventes švęsdavo giminė, reaguodavo normaliai, bet draugų kompanijos jai atrodydavo nepatikimos.
Pagerėjo gyvenimo kokybė
– Kokia buvo aplinkinių reakcija, kai atsisakėte alkoholio?
– Pirmus metus, kol įpratinau, kad jau nebegeriu, stebėjosi.
Tiems, kurie anksčiau manęs nepažinojo, paaiškindavau paprastai: „Esu prie vairo.”
– Kas pasikeitė po to, kai liovėtės gerti?
– Pagrindinis argumentas, kodėl verta gyventi be alkoholio, – kitokia gyvenimo kokybė. Po kurio laiko aš pajutau, kad padidėjo darbingumas.
Gerdamas darai tik tiek, kiek būtinai reikia, kad nesužlugtum. Be to, geriant nelieka laiko pailsėti.
Negeriantis žmogus sugeba geriau planuoti darbus. Bet svarbiausia, kad jo nepersekioja baimė neįvykdyti pažado.
– Ar tai reiškia, kad geriantis žmogus pasijunta patekęs į dvigubus spąstus – jis pats kaltina save ir jį tuo pačiu metu kaltina tie, kuriuos jis nuvylė?
– Talentingi žmonės yra sąžiningi. Jie suvokia neįvykdytų darbų pasekmes.
Nesąžiningi mintyse apkaltina draugus, aplinkybes. Jautresni, neatlaikę neįvykdytų darbų naštos, ima galvoti, kaip tą sunkią karuselę nutraukti.
– Ar jums kada nors buvo kilę minčių apie gyvenimo pabaigą?
– Aš nebuvau globaliai įklimpęs į neįvykdytų pažadų liūną.
Tačiau būti aprėktam man atrodė sunkiai ištveriamas pažeminimas.
– Visai nė karto rimtai neįkliuvote?
– Vieną sykį buvau pasiųstas ant trijų raidžių kompozitoriaus Vygando Telksnio. Buvo sutarta dėl jo dainų įrašo. Suderintas laikas, paskirtas garsininkas.
O aš kažkodėl užmiršau žinodamas, koks svarbus įvykis yra įrašas.
Nežinau, kaip tai galėjo nutikti. Juokingiausia, kad tąsyk tai visai nebuvo susiję su alkoholiu – tiesiog užmiršau, ir baigta.
Paskui susitaikėme ir toliau bendradarbiavome.
Alkoholizmas su valia nesusijęs
– Ko paprastai nenori pripažinti nuo alkoholio priklausantys žmonės? – „Lietuvos rytas” paklausė Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus Emilio Subatos (nuotr.).
– Kelionė iš alkoholizmo yra ilga: išsivadavimas trunka nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.
Iš pradžių ligonis situacijos nesuvokia arba ją neigia gindamasis, kol sąmoningai apsisprendžia gydytis.
Kad atsirastų paskata keistis, būtina specialisto pagalba. Praktika rodo, kad artimieji nėra pajėgūs to padaryti.
– Kodėl artimųjų pagalba neveiksminga?
– Artimųjų supratimas apie gėrimą iškreiptas. Jie bando kontroliuoti alkoholio vartojimą – geruoju ir bloguoju.
Kadangi tai liga, o ne moralės dalykas, jiems nepavyksta nieko pakeisti.
Tada jie patys ima jausti kaltę, nusivylimą, net ima laikyti save tokio elgesio priežastimi.
Specialistas padeda susigrąžinti paskatas ir kartu su pacientu sudaryti individualų gydymosi planą.
– Kas lemia, kad vieni suserga, o kiti – ne?
– Liga išryškėja, kai žmogus nebesugeba kontroliuoti, kiek jis išgeria.
Jos vystymosi greitis priklauso nuo genetinių veiksnių ir aplinkos – kokioje šeimoje žmogus augo, ar jam buvo išugdytas sugebėjimas atsakyti už savo veiksmus.
– Ar tai reiškia, kad alkoholizmas yra lepšių liga?
– Nemažai alkoholikų yra augę šiltnamio sąlygomis, patyrę beribę globą, lepinimą ir nebuvo mokyti prisiimti atsakomybės už savo poelgius.
Bet yra ir visai priešingų atvejų, kai augo skurde, buvo palikti patys sau patekę į sudėtingas situacijas, nepatyrė jokio palaikymo.
Tačiau dėl genetinių veiksnių šia liga gali susirgti ir visai normaliose šeimose augę žmonės.
– Kuo gali padėti gydytojas?
– Pagalba priklauso nuo ligos sunkumo ir situacijos.
Kai ligonis geria kelias dienas, jam reikia padėti sustoti.
Dažniausiai jis jau nepajėgia kontroliuoti, kokį kiekį alkoholio išgėrė. Jį kamuoja širdies plakimas, nemiga, prakaitavimas, drebulys, nerimas, depresija ir kaltės jausmas.
Tada žmogus linkęs dar truputį išgerti, kad savijauta nors kiek pagerėtų, bet netrukus vėl prasideda abstinencija. Ligonis patenka į užburtą ratą.
Jei abstinencija nėra itin sunki, skiriamas kelių dienų raminamųjų vaistų kursas, kad ligonis galėtų išsimiegoti.
– O jei būklė sunkesnė?
– Jei ligonis geria kelias savaites ar dar ilgiau ir alkoholio vartojimą staiga nutraukia, gali prasidėti baltoji karštligė.
Ją lydi epilepsiniai traukuliai, haliucinacijos, žmogų apima baimė, jis nesuvokia aplinkos. Tokiais atvejais guldoma į stacionarą, kad neišsivystytų alkoholinė psichozė.
– Kokios baimės dažniausiai kamuoja alkoholikus?
– Netekti darbo – to ypač bijo vyrai. Taip pat – netekti šeimos. Todėl labai svarbu ne siūlyti mesti gerti, bet siūlyti išbandyti gydymą.
Neretai pasitaiko, kad darbdavys tvirtina, jog žmogus turi auksines rankas ir darbe reikalingas, bet geria.
Ligonį paskatinti lengviau, kai jam pateikiama alternatyva – reali galimybė gyventi kitaip. Tačiau vis tiek prireikia kelių savaičių darbo pagal individualų specialisto sudarytą planą.
Taip pat ir šeimoje. Neverta reikalauti pažado, kad negertų. Pažadės, bet dėl genetinių veiksnių vėl gers. Todėl protingiau reikalauti išbandyti gydymą.
– Ar įmanoma pagyti iki tokio laipsnio, kad nebūtų pavojinga išgerti 50 gramų per pobūvį ir vėl nugrimzti į daugiadienius gėrimus?
– Kai liga pažengusi, derėtų visiškai susilaikyti. Jeigu į specialistą kreipiamasi esant ankstyvai ligos stadijai, ligonis gali nesutikti visai negerti.
Gydytojo užduotis suvokti individualią ligonio patirtį ir poreikius bei numatyti, kokiu būdu jie kartu veiks prieš alkoholį.
Turi būti sudarytas individualus planas, kaip mažinti alkoholio vartojimą iki pacientui priimtino lygio.
Privalu tiksliai registruoti išgeriamą kiekį, vartoti vaistus, kurie mažina poreikį gerti arba kurie sukelia nemalonius pojūčius, jeigu jie vartojami kartu su alkoholiu.
– Ar moterų alkoholikių gydymas toks pat, kaip ir vyrų?
– Moterys emociškai paslankesnės, ilgiau sugeba slėpti alkoholizmą ir kreipiasi per vėlai. Taip yra todėl, kad gėrimą jos sieja su moraliniu palaidumu ir itin gėdijasi. Taip pat joms dažniau išsivysto depresija.
– Kiek žmonių per metus sutinka gydytis?
– Apie 800 gydosi stacionare ir maždaug tiek pat ambulatoriškai. Vakarų šalyse apskaičiuota, kad į specialistus kreipiasi tik apie 8 procentus tų, kuriems reikėtų gydytis.
Dauguma bando tai daryti patys, bet dažniausiai atkrinta. Lietuvoje garantuojama, kad tų žmonių, kurie į gydymo įstaigas kreipiasi dėl alkoholizmo, pavardės nebus viešinamos – jiems suteikiamas kodas.
Kreipiantis pirmą kartą reikia sumokėti vienkartinį 42 litų mokestį.
