Žmonės pelnytai nusivylę tuo, kad teisėsaugos ratas sukasi ledynmečio tempais: anachronistinė ir pasenusi neliečiamybė buvo atimta jau kadaise, įtarimai ir kaltinimai pakibę, ir niekas nevyksta. Dabar štai prašom, nepailstančioji tetutė kniaukiančiu balsu dingo iš radarų, ir vietoje teisingumo mes vėl turime dar vieną violetinės muilo operos seriją: kur išvyko, kur pasislėpė, kaip ieškos, kas dabar bus?
Prie kurios šalies parlamento pasirodys užrašai kreidutėmis ant grindinio „TIE-SOS“? Kur buvusi teisėja bus pastebėta tarp palmių, užsimaukšlinusi ryškų brunetės peruką, ir su violetiniais akiniais nuo saulės, kad niekas nepažintų?
Kai kas manęs klaus: o ką tau blogo padarė? „Drąsos kelias“ juk tik kovoja dėl to, kas jiems atrodo teisinga.
Labai daug blogo padarė mums visiems: pirmiausia, „teisibės“ ieškojimas buvo paverstas raganų medžiokle, priešų ieškojimu ir purvo pilstymu. Visi, kas ne violetiniai, buvo paskelbti klanu, pedofilais ir padugnėm. Mano laikraštis – „pedofilų rytas“, visi rašantieji apie Garliavą – nupirkti. Besikeikiančios ir klykiančios kompanijos nelabai yra už ką mylėti.
Be to, parlamento rinkimai, bent jau dalinai, buvo paversti saujelės triukšmadarių žaidimų aikštele. Ir dabar užuot užsėmę energetika, finansais, švietimu ir kitais valstybės reikalais, parlamentarai turės gaudyti Seimo narę, kuriai mokesčių mokėtojai dar ir atlyginimą tebemoka.
Galiausiai, Garliava, puikus senas miestelis prie Kauno, su Švč. Trejybės bažnyčia, tapo kone keiksmažodžiu ir pajuokos objektu. Penkiolika tūkstančių gyventojų ir keliskart daugiau iš ten kilusių dabar nudelbę akis dažniau sako, kad jų tėviškė „už Aleksoto“. Mat nejauku prisipažinti.
Taigi, įtariamosios Seimo narės N. Venckienės neranda, ir suras, matyt, negreitai. Lengva skėsčioti rankomis ir sakyti „taip tik Lietuvoje gali būti“. Bet tai nebūtų teisinga.
Pirmiausia, prisidirbę veikėjai nuo teisingumo slepiasi pasprukdami visame pasaulyje. Tai nėra unikali Lietuvos ar lietuvių problema. Ronnie Biggs, vienas 1963 metų „Didžiojo traukinio apiplėšimo“ Anglijoje dalyvių, pasprukęs iš kalėjimo, slapstėsi 36 metus, bet galiausiai grįžo į tėvynės kalėjimą iš Brazilijos.
Nacių gaudytojai surenka pasislėpusius net po svetimais vardais ir po plastinių operacijų Pietų Amerikoje ir kitur pasaulyje. Serbų karo nusikaltėlio Slobodano Miloševičiaus brolis Borislavas, buvęs ambasadorius, po Jugoslavijos griūties lindėjo Rusijoje ir dar sugebėjo kaltinamiems diktatoriaus giminaičiams išrūpinti ten pabėgėlio statusą.
Antra, pats slapstymasis nėra nei lengvas, nei malonus besislapstančiam. Daugeliui gali pasirodyti kitaip: kurgi ne, užsienyje laimingai išsidrėbę, nepasiekiami, sočiai valgo ir skalsiai geria, ir juokiasi mums į veidą, nepasiekiami.
Iš tiesų viskas yra ne taip: pabėgėliai dažniausiai nerūpi niekam, išskyrus jų ieškančią teisėsaugą, draugų ir rėmėjų ratas labai greitai išretėja, o sąmokslo teorijos ir pasakojimai apie tai, kodėl prieglobsčio ieškantysis yra kankinys ir kovotojas dėl teisybės, bemat pradeda skambėti kaip sugedusi plokštelė.
Paklauskite Juliano Assange‘o, australų įtariamojo dėl valstybės paslapčių neteisėto viešinimo, ar jis labai gerai jaučiasi jau nuo praėjusių metų birželio slėpdamasis Ekvadoro ambasadoje Londone, kur yra nepasiekiamas britų teisėsaugai, tačiau niekur negali išeiti.
Net žuvies restoranas kitoje gatvės pusėje – ne jam. Jis negali ten atsisėsti prie staliuko ir užsisakyti taurės vyno.
N. Venckienės šalininkai kalba, kad išvykdama (o jie sako, kad ji išvyko toli nuo Lietuvos, kur žolė žalesnė ir teisybės daugiau) ji pasiėmė su savimi vaizdo įrašą apie mergaitės paėmimą iš Klonio gatvės. Girdi, kitur dar yra teisingumas, ir su užsienio padedami Garliavos didvyriai dar parodys Lietuvos korumpuotai teisėsaugai jos vietą.
Dar jūs sumokėsit buvusiai teisėjai milijonines kompensacijas už viską. Milijonines! Greičiausiai aštuonis milijonus (po milijoną už kiekvieną ranką). Ir gal dar kažkiek už miltelius, kuriuos beria į maistą. Laikykis, Neringa!
Esu tikras, kad jei tikrai išvyko, tai tikrai pasiėmė daug medžiagos, ir tikrai bandys tą medžiagą rodyti visiems, kas norės žiūrėti ir klausyti. Prieglobsčio prašytojai, besislapstantys nuo teisingumo, visada turi su savimi aplanką su nutrintais popieriais, kuriuos nešioja į TV laidas (kol į jas kas nors kviečia) ir nukopijavę siuntinėja į laikraščių redakcijas, kur jų niekas neskaito. Man pačiam nerimstantys teisybės ieškotojai televizijos adresu vis atsiunčia kokių peticijų dėl išdraskytų kolūkių ar kaip nors ne taip padalintos žemės, dvidešimt kartų nukopijuotų, ir tokių senų, kad prie adresatų nurodytas prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Mažiau besidomintiems politika paaiškinsiu, kad šie politikai jau daug metų nebeužima minėtų postų.
N. Venckienę vargu ar kas kvies į TV laidas užsienio šalyse – pripainiota pedofilijos istorija ilga ir nelabai įdomi, net jei ji papasakos apie psichotropinę antklodę. Dešimtys pareigūnų, atvykusių į Klonio gatvę įvykdyti teismo sprendimo, irgi nepadarys absoliučiai jokio įspūdžio kitose šalyse.
Skalambijimai apie tai, kaip pilietis gali nepaklusti teismo sprendimui, jei piliečiui (galimai nuo miltelių, įbertų į maistą) pasirodo, kad teismo sprendimas yra nekonstitucinis, nes sprendimas yra ne to piliečio naudai, nėra įtikinami.
Lietuvoje kai kam gali ribotą laiką būti įdomūs svarstymai, kuriuos jautrios sielos klausytojams siūlo ašaringos buvusios aktorės ar praeities politikai. Kitose šalyse pabėgėliai iš užsienio su savo sąmokslo teorijomis yra nuobodesni nei telefonų knygos penkiasdešimtasis puslapis lietingą rudens dieną.
Netikite? Pažiūrėkite, kiek entuziazmo ir susidomėjimo Lietuvoje sukėlė „žinoma Čečėnijos veikėja“ Aminat Saijeva (matyt, plačiai žinoma itin siaurame rate), kuri paaiškino, kad broliukai-čečėnai, įtariami dėl Bostono sprogdinimų, yra tik vykdytojai. Pasak jos, „tiesiog neįmanoma“, kad jie patys būtų tai organizavę. Įtariamojo mama irgi taip pat galvoja – motinos širdis juk jaučia, kur yra tiesa.
Mes paklausom, šyptelim. Taip, taip, taip, palinguojam galva. Žinoma, kad taip, viskas sąmokslas. Tikrai. Ir apsisukę nueinam savais keliais, nes visos šios graudžios pasakos mums rūpi ne ką daugiau, kiek elgetų, besisukiojančių prie autobusų stoties, pasakojimai apie tai, kaip jiems reikia poros litų, kad galėtų grįžti pas mamą į Kaišiadoris.
Jei N. Venckienė tikrai slapstosi užsienyje, jos garantuotai laukia tas pats liūdnas lėtos užmaršties likimas. Slapstymosi sprendimas dar niekam nepridėjo teigiamų patikimumo taškų, ir bėgliai retai parsiranda kaip nugalėtojai – buvusių disidentų grįžimas į didžiąją politiką, pasikeitus režimui, yra jau kitas atvejis. Lietuvoje yra demokratinė santvarka, o ne diktatūra, ir nėra režimo, kuris galėtų sugriūti.
Todėl neliūdėkime, kad buvusi teisėja neatvyksta į apklausą. Pasidžiaukime visi kartu, kad slogi ir nuobodi violetinė pasaka persirito vakarop, ir apie ją girdėsime kuo toliau, tuo mažiau.
