Šiuo metu įstatymas draudžia gyventojams ar įmonėms įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės, bet ši teisės norma nesunkiai apeinama įsteigus naujas įmones arba kitų šeimos narių vardu. Lietuvoje per 30 įmonių grupių jau valdo didesnius nei 500 hektarų plotus. Viena jų yra įsigijusi net 13 tūkst. hektarų žemės.
Vakar Vyriausybė pritarė įstatymo pataisoms, kurios draudžia įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės tos pačios šeimos nariams ar susijusioms bendrovėms. Taip pat parduodamus sklypus pirmiausia galės pirkti jų bendraturčiai, nuomotojai ar kaimynai.
Šie saugikliai turėtų apsunkinti gyvenimą iš spekuliacijų žeme pralobti siekiantiems asmenims ir bendrovėms. Bet dar neaišku, ar apsukruoliai neras kitų būdų apeiti draudimą.
Žemės supirkinėtojai dažnai nė neketina joje ūkininkauti. Tikslas visai kitas – kuo pigiau nusipirkti ir vėliau kuo brangiau parduoti. Mat mūsų šalyje žemė gali kainuoti ir 10 kartų pigiau nei Vakarų Europoje. Aišku, kad amžinai taip nebus. Tų laikų ir laukia spekuliantai.
Žinoma, tai – legalus verslas. Bet akivaizdu, kad šaliai daroma didelė žala, kai žemė iš esmės dirvonuoja laukiant, kol pakils jos kaina. Nukenčia ir ūkininkai, kuriems trukdoma plėstis.
Draudimas užsieniečiams įsigyti žemės pirmiausia buvo naudingas ir vietiniams, ir užsienio spekuliantams. Jie išvengia draudimų pirkti žemę steigdami su lietuviais akcines bendroves.
O realiai Lietuvoje ūkininkauti norintiems užsieniečiams šis draudimas tampa rimta kliūtimi imtis verslo mūsų šalyje, nes šie žmonės paprastai nelinkę ieškoti kelių, kaip apeiti įstatymus.
Regis, net ir draudimo užsieniečiams įsigyti žemės šalininkai pripažįsta, kad būtina užkirsti kelią tik spekuliantams, o tikros užsienio investicijos į žemės ūkį būtų naudingos.
Praverstų ne tik užsienio kapitalas. Daug naudos duotų ir užsieniečių ūkininkavimo patirtis, pažangios technologijos.
Aišku, būtų naivu tikėtis, kad užsieniečiai masiškai veržtųsi ūkininkauti į Lietuvą. Bet ir vienas kitas toks ūkis padėtų skleisti žemdirbystės naujoves.
Vis dėlto Lietuva, matyt, pagrįstai išsiderėjo iš Briuselio septynerių metų pereinamąjį laikotarpį ir dar galimybę jį pratęsti trejiems metams. Tokia išlyga buvo suteikta ir kitoms naujoms ES narėms, nors draudimas užsieniečiams pirkti žemę prieštarauja kertiniam Bendrijos principui – laisvam kapitalo judėjimui.
Mat ES naujokių ūkininkai nė iš tolo neprilygo konkurentams iš Vakarų šalių nei kapitalu, nei technika, nei technologijomis. Pereinamasis laikotarpis jiems suteikė galimybę pasirengti konkurencijai.
Antai su itin stiprų žemės ūkį išplėtojusia Vokietija besiribojančiai Lenkijai suteiktas net 12 metų pereinamasis laikotarpis.
Lietuvai šis terminas baigsis kitų metų gegužę. Realių galimybių jį pratęsti lyg ir nėra, nes visą stojimo į ES sutartimi numatytą pereinamąjį laikotarpį Lietuva jau išnaudojo. Tad norint dar pratęsti šį laiką, tektų susiderėti ne tik su Briuseliu, bet ir visomis ES narėmis.
Padėtis panaši kaip ir 2009 metais, kai Lietuva turėjo vykdyti įsipareigojimą uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.
Anuomet šalyje irgi buvo kurstomos iliuzijos, kad dar įmanoma persiderėti, bandyta rengti referendumą, net paskirtas vyriausiasis derybininkas buvęs premjeras A. Abišala, nors teisės specialistams iškart buvo aišku, kad tos derybos pasmerktos.
Dabar irgi aišku, kad jei Lietuva nori ir toliau drausti užsieniečiams įsigyti žemės, teturi vieną pasirinkimą – išstoti iš ES.
Be abejo, apie tai nekalbama. Tuomet ko siekia dar vieno pereinamojo laikotarpio reikalaujantys politikai, kurių parengtam įstatymo projektui po pateikimo jau pritarė Seimas?
Pirmiausia taip tikimasi įsiteikti žemės spekuliantų bijantiems šalies ūkininkams, nors, atrodytų, nėra jokio skirtumo, ar jie savi, ar užsieniečiai.
Kita vertus, žemės pardavimas užsieniečiams siejamas su tiesioginių išmokų Lietuvos žemdirbiams padidinimu iki ES vidurkio. Kitaip sakant, norima Briuseliui iškelti sąlygą: sulyginkite išmokas, tuomet ir leisime užsieniečiams pirkti mūsų žemę.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti valstietiškai gudrus sumanymas, kaip išsireikalauti daugiau pinigų iš ES. Iš tiesų, net ir 2020 metais tiesioginės išmokos mūsų šalies žemdirbiams sudarys tik maždaug du trečdalius ES vidurkio, nors lygybė buvo žadama daug anksčiau.
Lietuva turi teisę reikalauti didesnių išmokų. Bet ar jų įmanoma sulaukti, kai ES linkusi dar apkarpyti savo biudžetą, o žemės ūkio politiką iš viso norima keisti, tolydžio mažinant paramą ūkininkams?
Todėl politikų kurstomų ūkininkų, ko gero, laukia nusivylimas: jie nesulauks nei didesnių išmokų 2014–2020 metais, nei draudimo užsieniečiams pirkti žemę pratęsimo.
Tuo metu gintis nuo spekuliantų galima ir teisiniais saugikliais, kurie skatintų žemę naudoti pagal paskirtį, o ne ja prekiauti.
