Senųjų lietuviškų veislių arklių Lietuvoje daugėja.
Per 2008–2012 metus abiejų saugomų veislių – žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų banda padidėjo nuo registruotų 47 iki 780 žirgų. Pagausėjo ir jų savininkų.
2008-aisiais paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” prašė 26 žmonės, o pernai – jau 109.
Už vieną žemaitukų veislės arklį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas” paramos per metus skiriama 683 litai.
Sankcijų – jau daugiau
Šiemet nuo balandžio 1-osios įsigaliojo pakeistos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas” įgyvendinimo taisyklės.
Pasak Žemės ūkio ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Bagdevičiūtės, šios taisyklės numato naują sankcijų mechanizmą, taikomą senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių augintojams.
Taisyklėse numatyta, kokiais atvejais gali būti sumažinta ar visai nepaskirta parama ūkininkams, dalyvaujantiems programoje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas”.
„Kiekvienas žmogus, auginantis saugomų veislių gyvulius ir (ar) naminius paukščius ir norintis dalyvauti minimoje programoje, paraiškoje paramai gauti nurodo jų skaičių ir įsipareigoja tiek jų išlaikyti ir išsaugoti penkerius metus.
Pakeistose programos taisyklėse numatyta, kad sankcijos pareiškėjams bus taikomos atsižvelgiant į tai, ar paramos paraiškoje įsipareigotas ūkinių gyvūnų skaičius sumažinamas iki 3 ūkinių gyvūnų, ar daugiau”, – sakė D. Bagdevičiūtė.
Parama bus mažinama tam tikra dalimi, atsižvelgiant į sumažintą ūkinių gyvūnų skaičių, pavyzdžiui, pareiškėjams, paramos paraiškoje įsipareigotą ūkinių gyvūnų skaičių sumažinusiems iki 3 ūkinių gyvūnų, sankcijos bus švelnesnės, nei iki šiol galiojusiose programos taisyklėse.
Šiuo atveju pareiškėjai, sumažinę įsipareigotą išlaikyti ūkinių gyvūnų skaičių 50 proc., gaus net pusę apskaičiuotos paramos sumos.
Anot D. Bagdevičiūtės, griežtesnės sankcijos laukia tų žmonių, kurie, siekdami paramos, įsipareigojo laikyti tam tikrą skaičių ūkinių gyvūnų, bet jų sumažino daugiau nei trimis.
„Numatyta, kad tokiais atvejais, kai gyvulių banda ar naminių paukščių būrys sumažės daugiau nei 20 procentų, parama einamaisiais metais apskritai nebus skiriama”, – paaiškino specialistė.
Pelno nesusikrauna
Ar įtakos didėjančiai senųjų lietuviškų veislių žirgų bandai turi parama, kuri jų augintojus pasiekia pagal priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas”?
Anot ties Kaunu esančio Žiegždrių žirgyno savininko Vido Kūloko, tie 683 litai, kasmet įkrintantys į kišenę už kiekvieną žemaitukų veislės žirgą, paskatino žmones atsigręžti į šios veislės gyvulius.
Tačiau vien tik juos gaunant gyvulio išlaikyti nebūtų įmanoma. Tam reikia kone penkiskart daugiau išlaidų. O pajamos iš veislinio žirgyno pelno nesukrauna.
Grynaveislio kumeliuko kaina sukasi apie 4–5 tūkstančius litų. Kumelės yra šiek tiek brangesnės. Tačiau juos auginant tiek pat tenka išleisti pašarams, vakcinoms, vaistams nuo kirminų, kraujo tyrimams, veterinarijos gydytojo paslaugoms, kaustymui.
Paprastai žmonės, kurie iš V. Kūloko nuperka veislinių žemaitukų, juos būna nužiūrėję vaikams jodinėti. Būta vis dėlto vieno kito pirkėjo, kurie išsivežė žemaitukus patalkinti ir smulkiame kaimo ūkyje.
Ir pramogoms, ir sportui
V. Kūlokas pirmuosius žemaitukus įsigijo prieš septynerius metus.
Dabar bandoje – penkiolika šios veislės žirgų.
Ir ne tik jų. Šis miškų urėdijoje per 30 metų dirbantis vyras sukūrė patį lietuviškiausią ūkį. „Esu lyg ir nacionalistas”, – nusijuokė.
Jo tvartuose mūkia senos saugomos lietuviškos veislės juodmargė karvė, mekena Lietuvos šiurkščiavilnės avys. O šį pavasarį iš Baisogaloje esančių Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto fermų Vidas parsigabeno ir porą senosios Lietuvos vietinės veislės paršelių.
„Jeigu medžiočiau, tai ir lietuvišką skaliką įsitaisyčiau”, – patikino V. Kūlokas.
Žirgai nuostolių nedaro, bet ir pelno nekrauna.
Tiek, kiek išleidžiama jų priežiūrai, pavyksta susigrąžinti organizuojant pramogas. Nes žemaitukai, ypač šios veislės kumelės, yra tinkamiausi žirgai besimokantiems joti, tad ir vaikams.
Pažadą ištesėjo
Utenos rajono Daržinių kaime esantis Gintauto Kazlausko žirgynas – privatus veislininkystės ūkis, turintis didžiausią Lietuvoje stambiųjų žemaitukų veislės arklių bandą.
Iš 114 jame esančių žirgų 74 yra stambieji žemaitukai, likę – rusų ristūnai.
Tai šeimos žirgynas, kuriame kartu su Gintautu darbuojasi žmona Marija, dukra Vaiva ir jauniausias sūnus Stepas.
Pastarasis ir treniruoja žirgus, ir pramokęs kalvio amato pats juos kausto.
G. Kazlauskas arkliais rūpinasi per 20 metų. Ūkį jis perėmė iš savo tėvo, o šiam mirus ištesėjo duotą pažadą išsaugoti žirgus. Jų banda didėjo ir 2008-aisiais žirgyną iš Piliakalnio kaimo Gintautas perkėlė arčiau Radeikių gyvenvietės – į Daržinius.
„Šviesaus atminimo mano tėvas mylėjo žirgus.
Buvau visai mažas, bet pamenu, kaip apie 1958 metus tėvas su stambiųjų žemaitukų veislės eržilu Sakalu dalyvavo sunkumų traukimo varžybose.
Eržilas, patempęs, regis, 3,5 tonos vežimą, užėmė pirmąją vietą”, – šeimos ūkio kilmės knygą praskleidė G.Kazlauskas.
Ilgainiui žemaitukai kaip jėgos arkliai prarado dėmesį. Ir tik pastaruosius porą metų jie kaip lygūs su lygiais stojo į trasą Dusetų hipodrome. Pirmasis važiavimas Sartų lenktynėse buvo skirtas stambiesiems žemaitukams. Ristūnai startavo po jų.
Stambieji žemaitukai labiausiai tinka ir pramogoms, ir darbui. Jie ištvermingi, ramūs, nereiklūs.
„Mūsų krašte dar nėra tokių tradicijų, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Joje apsilankę mano giminės pasakojo, kad Alpių kaimelių gyventojai savaitgaliais pasikinko arklius. Jeigu kas nors pravažiuoja automobiliu, visi žino, kad tai – atvykėlis”, – pasakojo G. Kazlauskas.
Už paramą įsigijo technikos
„Pabandyk nors vieno žirgo nemylėti, – šyptelėjo Gintautas. – Vieną pakasęs, kasyk ir kitą. Antraip tuoj pat būsi nustumtas ar pargriautas.”
Svetimų pagalbininkų ūkiui jis nesamdo. Žirgyne kiek įstengdami sukasi patys. Užtat už žirgus gaunamą paramą žirgams ir skiria. Jos reikia pašarams paruošti, juodosioms avižoms auginti.
Šių paramos pinigų teko skirti ir technikai. Už juos ūkininkas pirko frontalinį pašarų krautuvą.
G. Kazlausko žirgynas, kaip ir kiti senųjų, saugomų veislių gyvulių augintojai dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje.
Pagal priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių ir naminių paukščių išsaugojimas” už žemaitukų veislės arklius per metus šį žirgyną pasiekia apie 44 tūkst. litų paramos.
Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas” G.Kazlauskas pasinaudojo mažąja – mažesne nei 150 tūkst. litų parama.
Jos gavęs 134,6 tūkst. litų jis įsigijo žirgynui būtinos technikos: traktorių, sėjamąją, mėšlo kratytuvą. Tad pašarais – šienu, avižomis – ūkį jis aprūpina pats.
Saugomų lietuviškų veislių – vienuolika
Žemės ūkio ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento duomenimis, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” pareiškėjams, dalyvaujantiems šios priemonės programoje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas”, per 2007–2012 metus išmokėta 7,5 mln. litų paramos.
Ūkininkai, dalyvaujantys programoje, įsipareigotą nykstančių senųjų veislių gyvulių ar naminių paukščių skaičių turi išlaikyti ne mažiau kaip penkerius metus.
Dar vienas reikalavimų – ūkinius gyvūnus būtina veisti tik grynuoju veisimu, t.y. poruoti tik tos pačios veislės ūkinius gyvūnus.
Ūkiniam gyvūnui kritus, per 20 dienų apie tai būtina informuoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos ir pateikti veterinarijos gydytojo pažymą – nurodytą kritimo priežastį.
Kaip minėtos programos dalyviai vykdo įsipareigojimus, tikrina Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Kadangi nykstančių senųjų veislių gyvūnai yra mažiau produktyvūs, skiriant paramą augintojams kompensuojamos mažesnės gautos pajamos.
Šiuo metu parama skiriama 11 nykstančių Lietuvos gyvulių ir naminių paukščių veislių išsaugoti. Tarp jų yra trijų veislių arkliai.
Už kiekvieną žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų veislės arklį per metus skiriama 683 litai. Dar viena saugoma senoji arklių veislė – Lietuvos sunkieji. Už šios veislės arklį mokama 659 litai.
