Nelygu galimybės, polinkiai ir norai, vieniems šis užsiėmimas – proga pabėgti nuo miesto šurmulio, pailsėti gamtos prieglobstyje, kitiems galimybė išlaisvinti kūrybinį pradą kuriant ir puoselėjant grožį, tretiems – papildyti savo pietų stalą ekologiškomis daržovėmis ir vaisiais.
Visa ši veikla – tikras iššūkis tiems, kurie savo pasirinktą dirvą sode ar sodyboje ima purenti neturėdami pakankamai žinių ir įgūdžių. Tokiu atveju tenka vadovautis intuicija arba kliautis specialistų pagalba. Profesionalų žinios praverčia visur – ir renčiant aptrupėjusią tvorą, ir kieme įrengiant poilsio zonas, ir sėjant daržoves ar tvarkant atliekų reikalus.
Bet galima eiti ir kitu keliu – ne mėginti aplinką pritaikyti sau, bet pačiam prisitaikyti prie aplinkos. Tada gali apstulbinti daugybė smagių atradimų ir netikėtumų.
Suskambo protėvių šauksmas
Sukruto protėvių genai ir mano, šių eilučių autorės, kraujyje. Anksčiau maniau esanti tikra miestietė, kuriai, kaip juokaudavo viena gal ketvirtos kartos kaunietė, net automobilių išmetamosios dujos virsta mielu aromatu. O bičiulių pavasarinės kalbos apie sodinukus, sėklas, mulčiavimus ir kompostavimus atrodė tarsi painiausia abrakadabra.
Tad, kai jo didenybė atsitiktinumas lėmė sodybą su 14 a žemes sklypu keliasdešimt kilometrų nuo miesto, nerimaudama nukakau susipažinti su savo valdomis. Kirbėjo neramūs klausimai: ką veiksiu tame žemės sklypelyje, nuo ko pradėsiu ir ko iš viso aš čia noriu?
Savo nustebimui, suvokiau, kad noriu daug. Kraujas plūstelėjo į galvą nuo erdvės pojūčio, naujos neišmėgintos veiklos nuojautos, ir antras klausimas – ar sugebu ir išmanau – tapo antraeilis. Virpančiomis iš nekantrumo rankomis čiupau kastuvą.
Trąšų gali pasidaryti pats
Žolių kalnas nesuvaldomai ėmė augti, prie jo dar kukliai ėmė šlietis vieno kito kiaušinio lukštas ar dar kokia galutinai nesudorota ar perdorota gėrybė. Varge tu mano, paaiškėjo, jog pamiršau tą banalią šiukšlinimo bėdą.
Bepigu mieste. O kur visą tą gerovę dėti sodyboje? Iš atminties tarsi išganymas išplaukė kažkur nugirstas žodis „kompostas“. Taigi kompostuoti!
Pasitelkusi visas savo apgailėtinų šios srities žinių nuotrupas, nuošalesnėje vietelėje ėmiau knisti duobę. Tačiau ir šis darbas pasirodė ne toks jau ir paprastas, kaip galėtų atrodyti tūlam miestelėnui. Nei padoriai supus, nei išganingomis trąšomis virs, jeigu nežinosi, ką ir kaip į tą duobę mesti.
Noriu savo daržovių!
Seniai nedirbta žemė juoda kaip derva ir riebi tarsi sviestas, todėl nuariau, jog labai tiks daržovėms. Juk taip smagu visokių E prigąsdintam miesto piliečiui ant stalo turėti saugių ir, neabejoju, skanesnių agurkų, pomidorų ar morkų stirtelę.
Pomidorų auginimas pradžiai pasirodė per daug sudėtingas, tad nutariau, jog mano lysvė bus tinkama agurkams – ir dirva riebi, ir pietų pusė – turėtų suvešėti lyg pasiutę. Ir suvešėjo. Išdidžiai ryte ir vakare vis sukdavau ratus aplink lysvę, su pasimėgavimu stebėjau, kaip kalasi ir sulig kiekviena diena didėja lapeliai. Ore virpėjo saldi būsimo derliaus nuojauta.
Mano agurkų lapai savo dydžiu ėmė darytis panašūs į šalia pasodinto moliūgo lapus. Ėmiau įtarti kažką negera, o vidinis balsas sukuždėjo, jog geidžiamas derlius tolsta lyg miražas.
Šiaip ar taip, atėjus metui, iš po tų milžiniškų sodriai žalių lapų išlupau 3 podidžius agurkus – vis šis tas ant mano išsvajoto ekologiškų daržovių stalo.
Vietoj agurkų – patisonai
Užtat moliūgai, cukinijos ir patisonai pasirodė ne tokie reiklūs kaip agurkai. Jiems tiko ir žemė, ir vieta, užteko ir saulės. Lyg rungtyniaudami tarpusavyje šie augalai leido vienas už kitą didesnius lapus, kol pagaliau lysves klote nuklojo jų vaisiai.
Geltoni moliūgai pūtėsi ne dienom, bet valandom, kaskart iškišdami į saulę vis apvalesnį šoną. Šalia lyg dryžuoti šerniukai tysojo cukinijos. O patisonai kekėmis ėmė boluoti tarp tamsžalių lapų.
Štai ji – išsipildžiusi daržininko svajonė! – sušukau, ridendama nemenką derlių į bagažinę. Į miestą jau galėjau grįžti kaip nugalėtoja.
Mieli maži atradimai
Vis dėlto vienas atradimas nudžiugino kur kas labiau nei netyčiukas derlius. Ravėdama žolę aptikau augalą, panašų į mėtą, bet skleidžiantį citrinos kvapą. Nusiskyniau kelis lapelius ir užplikiau juos verdančiu vandeniu. Dievaž, skanesnės arbatos nebuvau ragavusi!
Prisišienavusi glėbį šios „žolės“ (paaiškėjo, jog tai citrininė melisa), vilkau į palėpę, o išdžiūvusią gabenau į miestą – kad žiemą galėčiau mėgautis vasaros gaiva.
Mėgstu gėles – visokias, kuklias ir puošnias, kvapnias ir bekvapes. O čia, mano nuostabai, visa pieva apsipylė tulpėmis, lelijomis, ramunėmis. Žinojau, kad daugelis mano bičiulių planuoja kiekvienam daigeliui savo vietą. Nusprendžiau pasielgti priešingai – leidau žiedams skleistis ten, kur juos ir aptikau. Tik iš panemunėse surinktų akmenų suteikiau gėlynams šiokius tokius kontūrus. Išėjo natūrali, kvepianti žiedų jūra.
Prieskoniai – nelepūs
Sklypelyje, nepaisydami jokių moderniosios daržininkystės taisyklių, vienur kitus gojeliais išsistiebė lietuviškiausi iš lietuviškiausių prieskonių – krapai sulig žmogaus ūgiu, po obels pavėsiu ėmė siūruoti petražolių garbanos, palei tvorą nusviro milžiniški krienų lapai.
O svarbiausia, kad visas šis gėris prašyte prašėsi tik vieno – kad nesupainiočiau su pievos žolėmis ir neišravėčiau.
Neišravėjau. Tik, kad pasijusčiau šiokia tokia šeimininkė, papildžiau jų draugiją saujele pirpinės, lysvele baziliko. O štai prasikalę krokai, pasirodo, ne tik džiugina ankstyvais žiedais, bet gali atstoti ir subtiliausią prieskonį – svarbu tik nepadauginti, ypač į tautinius patiekalus.
Daržai daržais, bet sodyboje laukė ir daugybė kitų darbų, apie kuriuos neišmaniau visiškai nieko. Teritoriją radau apsodintą tujų gyvatvore – medeliai jau buvo taip išsistiebę, jog atrodė, kad remia dangų. Taigi kilo klausimas, kaip tokius didelius augalus nugenėti ir apskritai, kas geriau – žalia gyvatvorė ar tvora. O jeigu tvora, tai kokia: medinė, vielos ar dar kokia nors?
Galvosūkis veja galvosūkį
Tiesą pasakius, širdis linksta prie žalumos. Tik štai, kaip ją teks nugenėti? Kaimynė pasiūlė paprasčiausią išeitį: „Nagi, štai studentas Poviliukas iš Kauno grįžta atostogų – jis imasi visokių darbų. Gal padės ir tau.“ Vadinasi, išeitis yra! O tvora palauks, svarbiausia, kad vartai vietoje – nudažyti, pataisyti ir tviskantys lyg nauji.
Taigi ar daug man reikia? – klausiu savęs. Niekas neatsako. Galbūt tik krienas patvoryje šypteli: reikia tik lopinėlio žemės, kuokštelio pievos ir šiek tiek drąsos tokį šaltą šių metų pavasarį vėl viską pradėti iš naujo.
Daržoves galima laistyti naujoviškai
Ramūnas Rederis
Sertifikuotas laistymo sistemų auditorius
„Daržovių auginimas vėl grįžta į madą, kuriasi daržovių augintojų namuose judėjimai, Didžiojoje Britanijoje įsteigta netgi Karališkoji sodininkų draugija RHS, kuriai priklauso ir princas Charlzas. Lietuviams šis užsiėmimas nėra toks egzotiškas.
Dažnas sodininkas prisimena ne tik malonų darbą darže, bet ir rūpestį, susijusį su šiltnamio laistymu. Tačiau jau yra naujų technologijų, leidžiančių be vargo palaistyti šiltnamį ar daržą. Specialus kapiliarinis vamzdelis su labirintiniais lašintuvais užtikrina tolygų daržovių drėkinimą per visą lysvės ilgį. Jis drėkina palengva, į vieną lysvės metrą išlašindamas iki 6 l vandens per valandą. Dirvožemis nesuplūkiamas. Vanduo sušyla, todėl būna tinkamesnis augalams laistyti. Prie šios drėkinimo sistemos sumontavus laistymo laikrodį, įranga automatizuojama. Tai patogu auginant daržoves sodyboje, kurioje nuolat negyvenama. Šiai laistymo sistemai galima naudoti lietaus vandenį iš talpyklos, į kurią jis nubėga nuo šiltnamio stogo.“
Melisa – ir prieskoniams, ir arbatai
Melisa – notrelinių šeimos daugiametis augalas. Vaistinė (arba citrininė) melisa auginama kaip vaistinis, medingasis ir prieskoninis augalas. Jos lapuose yra vitamino C ir eterinio aliejaus, nuo kurio augalas maloniai ir gaiviai kvepia, panašiai kaip citrina.
Todėl melisos lapus prieskoniui galima vartoti kaip citrinos pakaitalą. Žalių ir džiovintų jų dedama į įvairias salotas, žuvies, grybų, paukštienos, varškės patiekalus.
Labai tinka arbatai, marinatams, kompotams, giroms aromatizuoti.
Kodėl neužderėjo agurkai?
Dr. Ona Bundinienė
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotoja
„Agurkams galėjo būti per daug maisto medžiagų, konkrečiai azoto. Taip pat galėjo būti per tankiai pasėti ir nesugebėjo apsidulkinti (jei buvo savidulkiai), o jei ne savidulkiai, galėjo likti neapdulkinti, jei nebuvo bičių.
Agurkai reiklūs auginimo vietai. Jiems reikia greitai įšylančios, saulėtos, geros struktūros, nesukietėjančiu paviršiumi, humusingos, vandeniui ir orui pralaidžios dirvos. Gausūs derliai išauginami humusingose priesmėlio ir priemolio dirvose. Agurkų šaknų sistema yra silpna, todėl auginamus sunkesnėje dirvoje juos reikėtų kartą per savaitę prie šaknų atsargiai papurenti, kad žemė gerai drenuotųsi ir vėdintųsi.
Agurkai yra reiklūs maisto medžiagoms. Pradiniame augimo tarpsnyje jiems reikia daugiau azoto ir lengvai pasisavinamo fosforo, o agurkams pradėjus žydėti ir megzti vaisius, azoto poreikis sumažėja, bet padidėja kalio. Lauko agurkams per vegetaciją reikia: azoto (N) 120–170 g/10 kv. m; fosforo (P2O5) 60–80 g/kv. m; kalio (K2O) 180–220 g/kv. m. Reikėtų naudoti kompleksines trąšas, turinčias magnio ir mikroelementų. Fosforo trąšomis dažniausiai tręšiama pavasarį, pirmą kartą įdirbant lauką.“
Ką mesti į komposto dėžę?
Išrautas piktžoles, nupjautą žolę, medžio pelenus, augalinio maisto atliekas (bulvių, morkų ir kitų daržovių lupenas, kopūstų lapus, arbatžoles, kavos tirščius), smulkintus kiaušinių lukštus, laikraštinį popierių, pjuvenas, šiaudus, paukščių, galvijų ir arklių mėšlą, susmulkintas nugenėtų vaismedžių ir vaiskrūmių šakas, sugrėbtus lapus, kalkių.
Negalima mesti ligų pažeistų augalų, šlako, kaulų, gyvulinės kilmės atliekų, storų šakų, piktžolių sėklų, katinų ir šunų išmatų, ąžuolo lapų (jie labai lėtai yra) ir visko, kas nepūva. Nepatartina mesti ir daug obuolių krituolių, pušų spyglių ir šakų – kompostas bus pernelyg rūgštus. Nedėkite duonos gaminių.
