Dviprasmišką todėl, kad greta raginimo nekandidatuoti, tarsi pripažįstama ypatinga prezidentės galia, vos ne magija, kuri, jai dalyvaujant rinkimuose, atimtų iš piliečių sugebėjimą mąstyti ir tinkamai pasirinkti.
„Leiskite piliečiams pajusti, - rašoma laiške, - kad nomenklatūrinis režimas Lietuvoje baigiasi, kad jie gali pakelti galvas ir pradėti drąsiai, atsakingai tvarkytis savo valstybėje.“
Mėginama net paaiškinti negalėjimo visuomenei atsitiesti priežastį: „Jums (prezidentei) dalyvaujant rinkimuose, jie nebus laisvi ir sąžiningi, nes didelę viešojo gyvenimo dalį jau dabar kontroliuoja Jums talkinančios specialiosios tarnybos.“
Tai kas vis dėlto kaltas dėl galimų suvaržytų rinkimų: prezidentė ar aplinka? O gal ir pačiai valstybės vadovei laikas pajusti, kad jos vadovavimas nėra toks ir tas, kurio reikėtų demokratinei valstybei. Tegu kandidatuoja ir susiduria su tvirtas pozicijas turinčiais oponentais.
Daugelis kreipimosi dalyvių patys galėtų kelti save į garbingą prezidento postą ir jie sulauktų nemenkos paramos. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje prezidentas ar jo institucija yra ne renkamas politikas, o tarsi religinis lyderis, į kurį tik ir dera kreiptis tokiu laišku.
Tačiau metas iš dangaus, tai yra, iš antro prezidentūros aukšto, nusileisti ant žemės, ir jei politikas nevykdo savo pažadų, apie ką laiške plačiai aiškinama, ar nėra demokratiškas, jį reikia pakeisti kitu. Kol kas D. Grybauskaitė nesako savo ketinimų dėl kitos prezidentinės kadencijos, bet kai tai įvyks, reikia ne laiškus rašyti, o sukurti stiprią opoziciją ir pasiūlyti alternatyvų kandidatą.
Opozicijos stoka ir daro Lietuvos prezidentus ikonomis. Tai būdinga daugeliui iš Sovietų Sąjungos ištrūkusioms valstybėms. Lietuva buvo drąsiai pasukusi demokratiniu keliu, bet pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta, kad Lietuvai reikalinga „stipri ranka“ ir reikia melstis dabartinei prezidentei. Tegu meldžiasi konservatoriai, o visiems kitiems verčiau objektyviai įvertinti besibaigiančią prezidentės kadenciją ir sudėlioti savas išvadas.
Nepaisant kreipimesi užslėpto dviprasmiškumo, su dauguma jame prezidentės atžvilgiu išsakytos kritikos reikia sutikti.
Po buvusių rinkimų prezidentė iškart ėmėsi šiuolaikinių įsitvirtinimo valdžioje technologijų. Atidavusi konservatoriams duoklę už paramą kovoje su teisėjais ir tariamais valstybininkais, tvirčiau nei buvę prezidentai paėmė į savo kontrolę teisėsaugos institucijas ir ypač tas, kurios tiria ekonominius nusikaltimus.
Tai vienintelis būdas laikyti Vyriausybę įtampoje ir tarnautojų vizitus į prezidentūrą paversti kinkų drebinimu. Juk nežinia, kada namuose apsilankys pareigūnai, viešai uždės antrankius, nors paskui gal net ir neteis. Svarbu garsiai paskelbti, kad taip kovojama su korupcija.
Tokia politika garantuoja mažiausiai trečdalį rinkėjų balsų. Visuomenininkai laiške priekaištauja, kad prezidentė užmerkia akis prieš specialiųjų tarnybų veiksmus. Netiesa. Prezidentė dirba plačiai atsimerkusi.
Ji žino ir kontroliuoja visas reikšmingesnes operacijas. Ir Garliavos taip pat. Jokios tarnybų savivalės nėra. Nesėkmės atveju, jei pareigūnas – ne kvailys, laiko liežuvį už dantų ir net prisiima atsakomybę, po kelerių metų gali tikėtis malonės. Gavai į galvą - tylėk ir lauk. Tai rusiškas stilius. Tačiau daug kam jis patinka.
Tiesa, dėliojant pozicijas, sunku išvengti ir komplikuotų situacijų. Palaikydama N. Venckienę prieš teisėjų kolegiją prezidentė tikėjosi visiško konservatorių palaikymo, bet sulaukė tik dalinio. Po mergaitės grąžinimo motinai, panaudojant policiją, nusisuko ir „Drąsos kelio“ šalininkai.
Dviguba pozicija ne visada naudinga. Tačiau šios istorijos pasekmės gula ant valstybės vadovų pečių. Prezidentė uždegė žalią šviesą Garliavos politiniam trileriui ir pagilino visuomenės susiskaldymą.
Prezidento funkcija yra vienyti visuomenę. Niekur neparašyta, kaip tą daryti, tačiau visi supranta autoriteto svarbą valstybėje ir ypač tokioje, kuri neturi gilių demokratinio gyvenimo tradicijų.
Santykių derinimas tarp partijų ir dialogas su visuomene yra netgi svarbiau už vienokių ar kitokių technologinių projektų palaikymą.
Deja, D. Grybauskaitė neturi arbitro sugebėjimų, ne tik nevengia, bet ir pabrėžia savo politines simpatijas, ir jei liktų dar vienai prezidento kadencijai, šališkumas ir visuomenės susiskaldymas tik stiprėtų.
Kaip prezidentė gali vykdyti jai Konstitucijoje įrašytą prievolę kartu su Vyriausybe formuoti užsienio politiką, jei ji dabartinio premjero susirūpinimą dėl valstybės vadovės išsireklamuotos kelionės pigiu skrydžiu vadina plikbajoryste?
Nei A .M. Brazauskas, nei V. Adamkus neleido sau stačiokiško kalbėjimo. Galima minėti ir kitas pastarųjų metų prezidentavimo ydas, kurias įvairiais pavidalais jau išsakė ne tik žiniasklaida ar politologai. Bet ar prasminga tai daryti?
Prezidento institucija nėra kursai, kuriuose mokomasi, kaip vadovauti valstybei. Į šias pareigas renkami tam darbui įvairiais požiūriais tinkami žmonės ir net nebūtinai žinomi politikai.
Jei matoma, kad reikia kitokio šalies vadovo, tai metas ir organizuoti. Raginimais D. Grybauskaitei nekandidatuoti situacijos nepakeisi.
Partijos žaidė ir žais savus politinius žaidimus, todėl iš jų ryžtingų veiksmų neverta tikėtis. Visuomeninės organizacijos yra laisvesnės, dinamiškesnės ir drąsesnės. Reikia pradėti ne tik siūlyti alternatyvius kandidatus į būsimą prezidento postą, bet ir inicijuoti plačią visuomeninę diskusiją apie šios institucijos vaidmenį valstybėje.
Kol tokių jau seniai pribrendusių svarstymų nėra, žmonės, susidūrę su naujais kandidatais paskutinėmis dienomis, yra linkę palikti kaip buvę ir melstis seniems dievams.
