„Kokia N. Venckienė yra motina?“, – klausia manęs. „Tokia, kaip dauguma mamų: besirūpinanti savo sūnumi, besididžiuojanti jo pasiekimais ir trokštanti savo vaiką aprūpinti viskuo, kas jam reikalinga“, – galiu atsakyti.
Suprantama, kas vykdavo man užvėrus tų namų duris, nežinau.
Niekada nepakeldavo balso
Venckų namuose teko kelis kartus lankytis nuo 2010 metų liepos vidurio iki 2011 metų vasario.
Pedofilijos istorija buvo pačiame įkarštyje, todėl ramybės tuose namuose nebuvo – prie tvoros nuolat rinkosi Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimu grąžinti N. Venckienės dukterėčią jos mamai Laimutei Stankūnaitei nepatenkinti žmonės, į namus būriais traukė įvairaus plauko veikėjai – vieni norėdami papasakoti savo bėdas, kiti, kaip tuo metu atrodė, pedofilų klano persekiojamai šeimai siūlydami savo pagalbą.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad nuolatinis šurmulys ir dėmesys vaikams patinka, tačiau, per dieną nusilakstę kieme, vakarais jie tapdavo itin irzlūs ir pradėdavo reikalauti mamos ir tetos dėmesio, pykdavosi tarpusavyje dėl mažiausių smulkmenų.
Kartais tas pyktis pasibaigdavo muštynėmis, po kurių berniukas raudodamas pasislėpdavo savo kambaryje, o mergaitė puldavo į glėbį savo globėjai.
Niekada neteko girdėti, kad N. Venckienė ant vaikų būtų pakėlusi balsą ar grubiau kažką jiems pasakius.
Konfliktus ji bandydavo išspręsti taikiai ir gražiai. „Sūneli, tu juk vyresnis, nusileisk“, – ne kartą girdėjau N. Venckienę kalbant savo sūnui, kai šis susipykdavo su pussesere.
Panašiai žodžiais ji jį ramindavo ir tada, kai berniukui prasidėdavo nevaldomi pykčio priepuoliai.
Jų priežastimi dažniausiai būdavo pavydas, kad L. Stankūnaitės dukrai skiriama daugiau dėmesio ir, kaip įprasta augant dviems vaikams, nesugebėjimas pasidalinti daiktais ar skanesniu kąsniu, nors, kad tarpusavyje reikia dalintis viskuo ir vienam, ir kitam buvo nuolat primenama.
Didžiavosi vaikų pasiekimais
Daugiausia laiko abu vaikai praleisdavo su seneliais, jie anūkais pasirūpindavo, kol N.Venckienė dirbdavo Kauno apygardos teisme ar užsidariusi savo darbo kambaryje rašydavo skundus tuo metu besitęsiančiose Kauno pedofilijos ir brolio dukters gyvenamosios vietos nustatymo bylose.
Galbūt todėl, kad mamą jos sūnus matydavo tik vakarais, berniukas man pasirodė esąs labai savarankiškas.
Vienuolikametis jau mokėjo pasigaminti valgyti, pats išsimaišydavo tešlą blynams ir, lyg patyręs virėjas, apversdavo juos ore.
„Jis labai panašus į Drąsių. Palikome jį panašaus amžiaus, o gal dar mažesnį, namie, grįžome – geltonų slyvų „privakavęs“, – anūkų su sūnumi lygino Laimutė Kedienė.
N. Venckienė didžiavosi, kad sūnus auga savarankiškas, padeda jai tvarkytis namuose, pats be suaugusių pagalbos paruošia pamokas, puikiai išmano kompiuterių subtilybes, labai gražiai piešia.
Džiaugėsi ji ir dukterėčios pasiekimais, vis kartodavo, kad mergaitė lanko muzikos mokyklą, groja fleita ir šis užsiėmimas jai labai patinka.
Prie vaikų – nevaikiškos kalbos
Lankantis pas N. Venckienę svečiuose kalbos nuolat sukdavosi apie esą visą Lietuvą apraizgiusį pedofilų tinklą, apie tris Drąsiaus Kedžio įvardintus tariamus pedofilus Joną Furmanavičių, Andrių Ūsą ir mistinį Aidą, jų „pagalbininkes“ L. Stankūnaitę bei jos seserį, „sysalus“, bėgančius „kremus“.
Stebino, kad šie visiškai nevaikiški pokalbiai vykdavo klausantis abiems vaikams – N.Venckienės sūnui ir L.Stankūnaitės šešiametei dukrai.
Kartais atrodydavo, kad su žodžiu „pedofilai“ tuose namuose prasidėdavo rytas ir baigdavosi vakaras.
Nevengta prie vaikų blogai kalbėti ir apie L. Stankūnaitę. Mergaitei girdint jauna motina buvo vadinama įvairiausiais epitetais, nuolat kartota, kad jai vaikas kada nors bus grąžintas jai, jis bus nužudytas kaip nereikalingas liudytojas.
Todėl visai nenustebau, kai 2012 metų kovo 23 d. antstolei Sonatai Vaicekauskienei pirmą kartą bandant įvykdyti teismo sprendimą mergaitę motiną išvadino „šlykštyne“ ir „pedofile“. Tai buvo žodžiai, kuriuos ji dažniausiai girdėdavo.
Liepdavo pasakoti apie „pedofilus“
Prie mergaitės „auklėjimo“ prisijungdavo ir kaimynė Olga Girdauskienė.
Kartą mums su Kedžiais ir N. Venckiene bendraujant tėvų namo virtuvėje, atėjusi kaimynė Olia pasistatė mergaitę šalia ir liepė pasakoti, ką su ja tariamai darė trys pedofilai.
Mergaitei suklydus, O. Girdauskienė ją pataisydavo, liepdavo įsiminti, kaip reikia sakyti. Visą tai ji filmavo savo mobiliuoju telefonu.
Nei šalia buvę Kedžiai, nei N. Venckienė į šią „apklausą“ nekreipė dėmesio. „Ai, ji nuolat klausinėja, galvoja, kad vaikas dar kažką naujo prisimins“, – numojo ranka N. Venckienė sugavusi mano klausiantį žvilgsnį.
Baisaus klano nebijo
Netrukus po D. Kedžio mirties, 2010 metų balandį, L. Stankūnaitės dukrai buvo panaikinta valstybės apsauga, tačiau su tokiu Generalinio prokuroro ir Generalinio policijos komisaro sprendimu nesutikusi N. Venckienė kreipėsi į teismą.
„Galima suprasti, kad ją saugojo nuo tėvo“, – piktinosi tuometinė Kauno apygardos teismo teisėja.
Liepos 23 dieną N. Venckienės skundas buvo patenkintas, apsauga mergaitei grąžinta, tačiau kol su globėja vyko derybos, kaip vaiką saugoti, iki rudens mergaitė gyveno be apsaugos.
Kol akylai ją stebinčių apsauginių nebuvo, L. Stankūnaitės dukra be jokios priežiūros lakstydavo po globėjos ir senelių valdų kiemą, nevengdavo užsukti pasikalbėti pas prie tvoros budinčius žmones, pažaisti su jų vaikais.
Namie nesėdėjo ir N. Venckienės sūnus. Vaikas netrukdomas lakstė po Garliavą susitikinėdamas su draugais, o užsimanęs ledų, pats nueidavo iki parduotuvės.
Tą vasarą visai neatrodė, kad N. Venckienė bijotų to „galingojo ir visus žudančio pedofilų klano“.
