Labiau pasisekė mažylių iki 3 metų turinčioms nuteistosioms – šie gali gyventi kartu su motinomis specialiame, atskirame Panevėžio pataisos namų skyriuje. Dabar tokių laimingųjų yra aštuonios. Kitoms didžiausias džiaugsmas – pasimatymai su savo atžalomis, po kurių, išsiskirdami su motinomis, kartais vaikai klykte klykia.
Pasimatymai – prabanga
„Padariusios nusikaltimą mes savo artimuosius, vaikus, nubaudėme labiau, nei save“, – ištaria 34 metų kaunietė Aušra. Ji už grotų – jau dešimt metų, Moteris gali guostis bent tuo, kad nei su vienturte dukrele, kuriai dabar 12-ka metų, nei su pensininke motina, auginančia šią mergaitę, ryšiai nenutrūko.
Dukros laiškų Aušra gauna beveik kiekvieną savaitę, o štai pasimatyti su ja bei motina pavyksta retai.
„Į ilgalaikius, dviejų parų pasimatymus dukra pas mane atvažiuoja retai – kartą ar du per metus. Mama pensininkė, pinigėlių nėra daug“, – sako moteris. O į trumpalaikius, vos keturių valandų pasimatymus mergaitės ir pati neprašo atvažiuoti. Jie vyksta bendroje patalpoje, kur tuo metu gali būti ir daugiau su artimaisiais kalbančių nuteistųjų, per pokalbį privaloma sėdėti atskirai. „Po tokio pasimatymo būna dar liūdniau“, – prisipažįsta nuteistoji. Jai motina pasakojo, kad po pasimatymų pataisos namuose dukrelė kurį laiką būna liūdna, verkia.
„Po pasimatymų išsiskirdami su motinomis vaikai taip garsiai verkia, kad neįmanoma ramiai žiūrėti“, – sako ir Panevėžio pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė. Ji pastebėjo, kad atsisveikindami su mamomis ypač susigraudina globos namuose augantys vaikai. Tie, kuriuos motinai atliekant bausmę globoja artimieji ar giminaičiai, į išsiskyrimus reaguoja ramiau.
Pasakas kūrė ir iliustravo
„Turinčios vaikų nuteistosios yra labiau motyvuotos – visur dalyvauja, mokosi, Be to, jos paprastai išsaugo ryšius su savo atžalomis, skirtingai nei nuteistieji vyrai “, – pastebėjo Panevėžio pataisos namų mokyklos direktorė Genovaitė Kulvinskaitė. Pasak direktorės, bausmes įkalinimo įstaigose atliekantys vyrai skundžiasi, kad jiems neretai žmonos neleidžia matytis su vaiku, su jais bendrauti, nors jie to ir norėtų.
Tikintis sustiprinti nuteistųjų ryšius su vaikais, Panevėžio pataisos namuose įsikūrusios moterys ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dienas leidžiantys vyrai, kurių laisvėje laukia vaikai, tapo tarptautinio partnerystės projekto „Grundtvig“ iš Europos Sąjungos finansuojamos mokymosi visą gyvenimą programos dalyviais.
Kartu su lietuviais šiame projekte dalyvauja įkalinimo įstaigos iš Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Italijos bei Turkijos. Šio projekto metu nuteistieji kuria savo vaikams pasaką, patys jai piešia iliustracijas, verčia į anglų kalbą. Darbas eina į pabaigą – jau liepos mėnesį turėtų pasirodyti visų 6 projekte dalyvaujančių šalių nuteistųjų sukurtų pasakų rinktinė, kurioje jos bus išspausdintos anglų ir originalo kalbomis. Kaip atskirą knygelę planuojama išleisti lietuvių nuteistųjų pasakas. Bus išleistas ir kompaktinis diskas, kuriame savo pasakas skaito patys autoriai. Šios knygelės bei garso įrašai pasieks kiekvienos pasakos kūrėjo atžalas.
Vyrų ir moterų pasakos skirtingos
Pasak šio projekto iniciatorės Lietuvoje G. Kulvinskaitės, iš pradžių ir bausmę atliekančios moterys, ir vyrai entuziastingai panoro rašyti pasakas. Tačiau vėliau dalis jų „nubyrėjo“, liko patys atkakliausi. Galiausiai pasakas sukūrė 8 bausmę Panevėžyje atliekančios moterys ir dešimt Lukiškėse kalinčių vyrų.
Nuteistoji Aušra – viena iš pasakų autorių. Moteris sako, kad sukurti pasaką nebuvo lengva – juk reikėjo ne tik siužetą sugalvoti, tačiau ir gražiais sakiniais ją užrašyti, vėliau – nupiešti iliustracijas. Savo dukrai skirtoje pasakoje „Žiemos stebuklas“ ji rašo apie tai, kad pikta burtininkė užbūrė mažos mergytės mamą ir uždarė į aukštą bokštą, iš kurio ją išvadavo tik dukrelės meilė.
„Pasaką rašydama ne kartą susigraudinau – paverkiu, nusišluostau ašaras ir vėl rašau“, – prisipažįsta į Kauną pas dukrą svajojanti kuo greičiau sugrįžti Aušra.
Nemažai pavargusi, kol parašiusi pasaką, sako ir Edita – 37 metų vilnietė. Jos laisvėje laukia 11 ir 5 metų dukros. Mergaites, kol ji atlieka bausmę, augina Editos sesuo. „Mano vaikai nelabai mėgsta tvarkytis, tai pasakoje fėja užbūrė jų mamą, ji tapo labai mažytė, o dukrelės, kad ją surastų, turėjo sutvarkyti visus namus“, – savo pasakos „Atversta knyga“ siužetą glaustai papasakojo vilnietė.
Kadangi moters gimtoji kalba rusų, tai ji pirmiausia pasaką parašė rusiškai, po to išsivertė į lietuvių kalbą, o vėliau dar, padedama mokytojos, vertė į anglų kalbą. Nieko bendro su daile anksčiau neturėjusi Edita pati nustebo, kad pavyko nupiešti dailias iliustracijas savo pasakai.
Panevėžio pataisos namų mokyklos direktorė G. Kulvinskaitė pastebėjo, kad vyrai ir moterys rašo skirtingo stiliaus pasakas. Moterų pasakos labiau romantiškos, su uždarytomis į bokštus ar užburtomis princesėmis ir princais, o vyrai rašo labiau žemiškai, jų pasakos trumpos, daugiausia buitinės. O ir iliustracijomis vyrai pasirūpino taip pat dalykiškai – visoms pasakoms jas sukūrė vienas neblogai piešiantis nuteistasis.
Varlės vardas – plaukikės garbei
Norėdamos, kad dienos nelaisvėje slinktų greičiau, nuteistosios kuria įvairiausius rankdarbius, lanko įvairius kursus. Yra ką veikti ir bibliotekoje – čia daugybė knygų, periodinių leidinių. Ten pat stovi du akvariumai. Viename, prieš kelerius metus padovanotame Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, plaukioja keli nemažai šamai. Kitame, kartu su dekoratyvinėmis žuvelėmis, gyvena egzotiškos išvaizdos varlytė. Ją nuteistosios meilia vadina „mūsų Meilutytė“, mat ši, kaip ir garsioji plaukikė Rūta Meilutytė, puikiai plaukia.
Panevėžio pataisos namuose bausmę atliekančios nuteistosios turi galimybę mokytis ir gauti vidurinės mokyklos baigimo atestatą – o juk kai kurios laisvėje tėra pradines klases telankiusios.
„Tik sušilus orams kai kurios mūsų moksleivės į pamokas nebenori eiti, įsigudrina pabėgti“, – sako mokyklos direktorė G. Kulvinskaitė. Iš tiesų, saulė visas vilioja į kiemą. Gražią popietę, kai lrytas.lt korespondentė čia lankėsi, pataisos namų kieme buvo pilna nuteistųjų.
