Žemė yra toks dalykas, kurio niekas nebegamina (nebent supiltų dirbtines salas Baltijos jūroje, bet tai mažai tikėtina). Rinkoje jos yra tiek, kiek yra. Baigtiniai ištekliai niekada nepinga, tik brangsta. Žemdirbystei skirtos žemės Lietuvoje – arti 3 mln. hektarų, padauginkit iš kylančios hektaro kainos, ir pamatysit, kiek milijardų litų norėtų atsirasti mūsų šalyje, mūsų bankuose ir piniginėse.
Nenoras, kad žemę pirktų užsieniečiai, yra dangstomas įvairiais pretekstais, kurių dauguma yra kiauresni nei Valdovų rūmų statybos sąmata. Girdi, tai strateginis turtas, nacionalinio saugumo klausimas, už tą žemę pralietas protėvių kraujas, ir neskaičiuokim visko litais ir doleriais.
Visa tai yra negrabus būdas pasakyti, kad neleisim, kad kiti mums pademonstruotų geresnį tvarkymąsi, negu sugebam mes patys. Nieko naujo: tik juodas, nuodingas pavydas. Tai nuoskauda, kad kaimynystėje atsiras žmonės, kurių turtas mums badys akis, nes primins, kad mes patys su lygiai tokia pačia nuosavybe nesugebam pasiekti tokių rezultatų, kaip šalia esantis užsienietis.
Protėviai – na, ir mūsų kartos žmonės – kovojo ne už dirvožemį, molingą ar smėlingą, ir ne už tai, kokios pavardės bus įrašytos registruose, o už teisę gyventi taip, kaip patinka, ir už teisę laisvai priiminėti sprendimus dėl savo gyvenimo, šeimos ir nuosavybės.
Dar nė viena tauta niekur ir niekada neprarado nepriklausomybės per žemių pardavimą kitų šalių piliečiams. Tautos pavergiamos, gniuždomos ir išnaudojamos ne per nuosavybės perrašymą.
Žiūrėkite, viskas labai paprasta.
Mes sutartinai prognozuojame, kad užsieniečiai pirks mūsų žemę (juk jei nepirktų, tai ir tų draudimų nereikėtų). Jei jie pirks, tai ne tam, kad girtųsi atsisėdę vieni kitiems, kad „nusipirkau Lietuvos gabalą“. Jie pirks tik tam, kad galėtų iš jos uždirbti. Tai yra, kad po sumokėtos kainos, mokesčių valstybei ir visų išlaidų dar liktų kažkoks pelnas.
Šiuolaikiniame pasaulyje niekas, jei mąsto racionaliai, neperka tam, kad turėtų ir nepaleistų. Mes, lietuviai, žinoma, esame išimtis (žiū, kiek tautiečių sumerkė skolintus pinigus į nekilnojamąjį turtą, nors vien palūkanos jiems atsieina brangiau, nei kainuotų nuoma – ten jie dirba, kad išlaikytų savo „investiciją“, užuot investicija dirbtų jiems). Tačiau aš čia kalbu apie investuotojus, kurie veikia kiek išmintingiau nei tie, kas tiki greitųjų paskolų reklamomis.
Jei užsieniečiai įsitikinę, kad galima uždirbti, reiškia, uždirbti galime ir mes. Mūsų žemėje jie užsiims tokia pačia veikla, kokios galėtume imtis ir mes.
Tai kodėl, po velnių, jei ta žemė gali būti tokia pelninga, neina ir jos nenusiperka iš kaimyno lietuvio kitas pavydus lietuvis? Nenori užsidirbti? Ar tiesiog neturi pinigų ir niekada neturėjo? Nes visuomet buvo nevykėlis, kuris tik sugeba prie tvoros atsistojęs loti žiūrėdamas, kaip kaimynui sekasi.
„Neleiskime apsitverti ežerų pakrančių“, – sako tie, kas neturi sodybos prie ežero. Jei turėtų, apsitvertų pirmieji, ir dar šonus apsodintų aviečių krūmais. Kad geriau badytų tuos, kas bandys jų pakrantėje atvažiavęs išsimaudyti.
Aš jau dabar žinau, ką sakys žmonės apie užsieniečius, įsigijusius Lietuvos žemės.
„Prisipirko žemės, prisėjo brangiausiai superkamų kultūrų, derlių nuėmė, pardavė ir skaičiuoja pinigus, dar paramą iš fondų susirinko - čia taip kiekvienas gali. Nieko protingo.“ Visiška tiesa: taip kiekvienas gali. Būtent. Gali, bet tingi. Rankos neprieina: reikia žvaigždžių duetus žiūrėti, gerai pailsėti, atostogomis pasidžiaugti, ir paskui internete komentarų parašinėti, kad žydai pinigus plauna. Nėra laiko primityvia ir ekonomine veikla užsiimti.
Visi tie, kas atvažiuos ir pirks žemę, turės labai paprastus verslo planus. Jie ir nenori laimėti verslumo apdovanojimų ar tapti komercijos guru, ir nesvajoja, kad apie juos straipsnius parašytų, kaip apie verslo inovatorius. Jie tik nori pigiau pagaminti, brangiau parduoti, ir viskas.
Čia kaip varguolių nekenčiami prekybos tinklai (beje – sutapimas: juos irgi yra norinčių pažaboti, kontroliuoti ir apriboti), parduoda pirkėjams šiek tiek brangiau, negu perka iš tiekėjų, ir iš to mažyčio skirtumo gyvena. Pelnai, palyginti su apyvarta, ten yra labai nedideli, tiesiog labai daug žmonių kasdien ateina, tai susideda labai daug.
Tai dar kartą pakartosiu – užsieniečio bijo tik tas, kas žino (dažniausiai iš liūdnos patirties), kad bet kokioje konkurencinėje kovoje jis pasmerktas pralaimėti. Kai atsilikusios šalys, tokios kaip Indija, riboja savo teritorijoje ir užsieniečių bankus, ir net viešbučių nuosavybę, jos taip daro ne todėl, kad labai rūpintųsi bankų ar viešbučių klientais. Tiesiog žino, kad karvės blynais ir kinkomuoju transportu paremta nacionalinė vadyba ir įgūdžiai tikrai neatsilaikys prieš tuos, kas gerai išmano savo darbą.
Apie grėsmes kalbėti apskritai nėra ką. Dar kartą: parodykit nors vieną pavyzdį, kai žemės pardavimas kur nors pasaulyje pakenkė ten gyvenantiems žmonėms? Bijoti užsieniečio žemės savininko taip pat neracionalu, kaip bijoti juodų kačių, baubų tamsiame kambaryje ar skalūnų dujų.
Todėl aš laukiu pardavimo pradžios: rinkoje atsiras dar daugiau judėjimo ir gyvybės, šalia sugriuvusių kolūkių tvartų bus daugiau ūkių, kur aiškiai švies pelninga ekonominė veikla, ir labai greitai priešininkai pamatys, kad nė vienas atvažiavęs užsienietis su savimi maišuose ar priekabose Lietuvos neišsivežė. Žinoma, patriotai toliau sakys, kad Lietuva parduota.
Jei ko ir reikėtų bijoti, tai tik tokio scenarijaus: pradėsim pardavinėti, ir niekam nebus įdomu. Jei mūsų žemė pasirodytų niekam nereikalinga, išskyrus mus pačius, tai būtų pati didžiausia bėda.
