Pripažinkime – neadekvačiai daug vietos ir laiko viešojoje erdvėje buvo skirta išgalvotai iškrypėlių klano istorijai. Joks kitas pramanas Lietuvoje nėra sulaukęs tiek daug išskirtinio dėmesio, kiek Garliavos trileris.
Iki šiol nestabilios psichikos žmonės nešioja pagautą pedofilų sąmokslo užkratą ir kaltina artimuosius arba šiaip neįtikusius praeivius, kaimynus, mokytojus vaikų prievartavimu. Joks tikras seksualinio mažamečių išnaudojimo atvejis – tokių, laimė, pas mus dar nėra daug (palyginus kad ir su Šiaurės šalimis, kur iškrypėliams seniai nutiesti platūs keliai) – taip nesukrėtė ir nesupainiojo tautos kaip kedininkų išplėtota erotinė pasaka.
Vertėtų priminti, kad nuo senų laikų į žiniasklaidą ir teisėsaugininkus su pagalbos šauksmu kreipiasi nekalto prasidėjimo, nužiūrėjimo, ufonautų eksperimentų su Žemės planetos gyventojais, žmonių pagrobimo ir nusiuntimo į kitas galaktikas liudininkai. Sabotažo „aukų“ siunčiami signalai žmonijai ir skundai ypač paaštrėja per pilnaties metą ir pavasarį, kai bunda gamta, o kartu su ja – paranoja.
Valstybinėse institucijose dirbantys asmenys įpratę prie lakios vaizduotės išsišokėlių sukurptų, kliedesiais apaugusių istorijų, tad esant reikalui moka juos korektiškai arba ne visai korektiškai pasiųsti tolėliau.
O kuo eilinis kokainą šniūrais šniaukęs kailių kontrabandininkas išsiskyrė iš panašių paranojikų ir kaip sugebėjo savo naudai įkinkyti ne vieną rimtą valstybės dėdę? Kokia gi šmėkla prokurorams, policininkams pripylė migdomųjų, kad šie tiek apsnūstų, jog kaip niekur nieko praleistų pro akis strategiškai planuotas žmogžudystes, apie kurias jau ritosi aidas virš Laikinosios sostinės? Be to, juk Lietuvos piliečių pokalbių telefonu klausosi kas netingi taip, kad net ausys linksta.
Iš kur toks tyrėjų abejingumas dviem itin mįslingoms ir beveik identiškoms mirtims? Pirma – pagrindinio žudynių vykdytojo, o paskui – ir vieno iš jo aršiai persekiotų priešininkų?
Negana to, kodėl kai kurie komerciniai TV kanalai, anksčiau gautą įvairaus plauko psichopatų ir šizofrenikų medžiagą nutrenkdavę į tamsiausią sandėlį, taip lengvai pasidavė Garliavos absurdui ir iškėlė jį visu ryškumu į dienos šviesą bei tiesiog fanatiškai ėmė ginti nusikaltėlį ir pavojingai pakvaišusius jo garbintojus?
Kaip čia taip nutiko, kad jokiais įrodymais nuo pat pradžių nepagrįstai mergaitės tvirkinimo versijos gyvasčiai palaikyti specialiai buvo užsuktos bent kelios radikalios informacijos priemonės?
Kokios stiprios (ant)gamtinės jėgos turėjo veikti dievobaimingą konservatyvią šalį, kad absurdiška intriga išsirutuliotų iki valstybinio lygio dramos? Iš kokių fondų ir letenų plaukė lėšos isteriškiems judėjimams ir organizacijoms, net politinei partijai įkurti bei rengti mitingams, žvakučių ir vaikų karstelių lydimoms teatralizuotoms akcijoms, dalyvaujant aktyviausioms visuomenės atmatoms, abejotinos reputacijos intelektualams, žemos kastos nusikaltėliams ir ekstrasensams, kuriems nurodymus ginti mergaitę pašnabždėjo netikėtai iš po žemės išnirę akmenys?
Be to, koks čia tautinės demokratijos tėvuko, paties profesoriaus vaidmuo? Juk be jo palaiminimo paprastai nepajuda nė vienas politinis projektas šalį valdant judriosioms kregždutėms.
Kokiais tikslais psichozę kursčiusiai ypatai, kurios vieta, ko gero, – specialiosios paskirties gydymo įstaigoje, tokį ilgą laiką buvo leidžiama tampyti ir purtyti visą Lietuvą? Sunkiai paaiškinama, kad prieš vieną rūškano veido blondinę suteiktais įgaliojimais, įstatymais ir, svarbiausia, sveiku protu turinti vadovautis teisinė sistema buvo visiškai bejėgė.
Ar tai tik sutapimas, žvaigždžių išsidėstymo danguje nulemtas atsitiktinumas, kad intrigantų namus, kuriuose buvo per prievarta kalinama ir prieš savo pačios motiną vulgariausiais būdais nuteikinėjama mergaitė, specialiosios pajėgos pasiryžo šturmuoti būtent tą dieną, kai Seime buvo svarstomas konservatorių šeimininkams iš už Atlanto ypač reikalingas, tačiau mūsų šaliai akivaizdžiai žalingas Visagino atominės elektrinės įstatymas?
Galiausiai – kodėl net visam violetinės psichozės purvui išlindus į paviršių iki šiol laisvėje vaikšto dar visai neseniai įstatymų leidėjų rūmuose šmirinėjusi pagrindinė pedofilinės sagos autorė, kuriai gresia baudžiamoji atsakomybė? Palyginimui: Borisas Dekanidzė už labai panašią nusikalstamą veiką buvo pasmerktas myriop, o Igoris Tiomkinas, kuris apie kurstymą nužudyti buvo viena ausimi girdėjęs arba iš viso negirdėjęs, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo.
Apskritai, kodėl sunkiais nusikaltimais įtariamai moterėlei buvo leista taip lengvai pasiplauti iš teisėsaugos akiračio? Ir vargu ar kas nors nujaučiantis, kad jam kvepia nemažai metų nelaisvės, bėgtų į Jungtines Valstijas, kurios skelbiasi visu pajėgumu kovojančios su nusikalstamumu? Nebent ten kas nors iš įtakingų veikėjų būtų garantavęs neliečiamumą ir visokeriopą paramą. Tik už ką? Už pilkas žuvies akis? Ar už paniką, ilgą laiką sėtą gintaro krašte?
O gal valstybinės teisėsaugos institucijos laukia, kol tragiškos pjesės kūrėja, siekdama išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus, „savo noru“ atsiguls keleriems metams į ligoninę ? Jei taip, tuomet kaip psichinė ligonė išvis prisikapstė iki valdžios lovio? O gal ten tokie tik ir posėdžiauja?
Jau anksčiau rašiau, kad valstybė tarsi užhipnotizuota seka tuščioje vietoje išpūstą skandalą, o tuo metu vyksta šimtmečio aferos. Kėliau prielaidą, kad darbuojamasi pagal jau seniai atkaltą schemą: reikia tautos dėmesį nukreipti į kokį nors vaizdingą niekalą ir jį taškyti visomis kryptimis, kad valdantiesiems tuo metu galima būtų tyliai stumti užsienio šeimininkams bei vietinei palaikymo komandai palankius įstatymus, pagal kuriuos įsisavinti keletą šimtų milijonų ar kokį niekingą milijardą litukų iš valstybės kišenės tampa labai paprasta.
Kita vertus, gali būti, kad praslinkus penkeriems, o gal dešimčiai metų po baigiančio išsikvėpti skandalo iš kokio nors „Wikileaks“ netyčia išlįs dar daugiau slapta, už visuomenės akių tuometės valdančios klikos vykdytų juodų darbelių, tik jau bus per vėlu kažką keisti ar sodinti už grotų.
Pabaigai taip ir norisi pacituoti vieno populiaraus rusiško kriminalinio serialo herojų Bergamotą: „Įstatymas kaip rėtis“. Esą vieniems piliečiams jis veikia visu griežtumu, o į kitų nusikaltimus galima ir pro pirštus pažiūrėti.
