„Šiuolaikiniai tėvai, ypač tie, kurie uždirba daugiau, stengiasi kuo anksčiau vaikus aprūpinti šiuolaikinėmis technologijomis. Apie 80 proc. priešmokyklinukų, šešerių septynerių metų vaikų, jau naudojasi kompiuteriu, dažnai visiškai pamiršdami knygas ir bendravimą su aplinkiniais.
Tokių vaikų kalba kur kas skurdesnė, jie mažiau domisi gamta, jų pažinimas kur kas siauresnis“, - lygino Vilniaus „Zebriuko“ vaikų darželio auklėtoja Viktorija Masiulianec.
Jai pritarė ir Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Alvyda Ručinskienė: vaikų pasirengimas mokyklai vis menkesnis, akis bado per menkas tėvų jiems skiriamas dėmesys.
Lopo dėmesio spragas
V. Masiulianec neabejoja, kad kompiuterius ir išmaniuosius telefonus į mokyklą dar neinančioms atžaloms perkantys tėvai neretai šitokiu būdu lopo dėmesio vaikams spragas.
„Dažnai iš tėvų girdžiu, kad jų vaikų neatplėši nuo animacinių filmukų. Labai užimtiems tėvams visai patogu, kad jų vaikai, grįžę iš darželio, įsitaiso prieš televizorių. Tuomet jie gali atlikti ruošos darbus. Todėl ir nepaklausia, gal atžala norėtų išgirsti pasaką ar drauge pažaisti“, - dažną situaciją šeimose apibūdino vaikų darželio auklėtoja
Pedagogė dažnai susiduria su tėvais, kurie mano, kad visko jų atžalos turi išmokti iš auklėtojų.
„Žinoma, specialistai daug ko gali išmokyti, tačiau kai higienos įpročių ar pirmųjų raidžių vaikai mokosi su tėvais, tai įgyja kitokią prasmę. Pažįstu dvejų metų vaiką, kuris puikiai žino, kad garsas „a“ reiškia „aš“, o „m“ - „mama“, - bendravimo svarbą pabrėžė V. Masiulianec.
Tėvai nebemoka elgtis su vaikais
Kad vaikams stinga tėvų dėmesio, o tai veikia ir jų socialinę raidą, kasdien mato ir vilnietė pradinių klasių mokytoja A. Ručinskienė.
„Vis mažiau į pirmąją klasę ateina vaikų, pramokusių skaityti. Tačiau tai tikrai nėra bėda. Tam ir esu aš, mokytoja, kad juos išmokyčiau.
Kur kas didesnė problema – auklėjimo spragos. Ir tai jau tėvų bėdos. Tačiau jei Lietuvoje tėvai bendravimui su vaiku skiria vidutiniškai septynias minutes per dieną, vargiai ar gali būti kitaip. Ir jei tai yra vidurkis, kiek vaikų išvis nesulaukia tėvų dėmesio?“ - apgailestavo patyrusi pedagogė.
Nemoka patys susitvarkyti savo daiktų, susikrauti kuprinės, nežino, kad užgavus kitą reikia atsiprašyti, prieš einant į valgyklą būtina nusiplauti rankas, – su kuo susidurianti kasdien, vardijo pradinių klasių mokytoja.
„Svarbiausi įgūdžiai suformuojami šeimoje. Tačiau suaugo jau kelios kartos tėvų, kurie nebemoka elgtis su vaikais. Jie įpratę reikalauti iš auklėtojų ir mokytojų, o reikalauti iš savęs nemoka. Žinoma, yra tėvų, kurie atsakingai žiūri į šią pareigą ir vaikui skiria deramai dėmesio“, - kalbėjo A. Ručinskienė.
Ji įžvelgia ir dar vieną skaudulį – vis daugiau mažamečių auga tik su mamomis.
„Tarkim, mano vienoje klasėje pusė vaikų gyveno tik su mamomis. Ar juos palikę tėvai supranta, kaip vaikams skauda sielą? Tai ypač paveikia berniukus“, - sakė pedagogė.
Žinias silpnina testai
Tai, kad vaikai šiaip laikais pralenkia dažną suaugusį šiuolaikinių technologijų išmanymu, mokytojos A. Ručinskienės nebaugina. Atvirkščiai – ji neretai paskatina mažuosius reikiamą informaciją susirasti internete, tarkim, kiek metų gyvena žirafa.
„Tačiau viskas, kas per daug, tas nesveika. Vaikas pripranta prie judraus ir spalvoto teksto, o knygoje vaizdas juk nejuda, dažnai ten – tik juodos raidės baltame fone. Esu tikra: kompiuterio reikia tiek, kiek jo reikia mokymuisi“, - kalbėjo patyrusi pedagogė.
A. Ručinskienė sutinka su vis garsiau pasigirstančiais nuogąstavimais, kad jaunoji karta vis neraštingesnė. Pedagogės manymu, prie to reikšmingai prisidėjo ir pastaraisiais metasi pakitusios mokymo programos, kur didelis dėmesys skiriamas testams.
„Kai žmogui reikia įrašyti praleistą raidę žodyje, yra viena. O kai reikia parašyti sklandų sakinį, jis nebesugeba. Mes – kraštutinumų tauta. Griebiamės naujų metodikų, atmetame senas. Anksčiau didesnis dėmesys būdavo skiriamas diktantams, atpasakojimams, o dabar – vien testai“, - kalbėjo A. Ručinskienė.
