Visos šios istorijos – šio pavasario. Motinos – ypač tos, kurios vienos augina vaikus, sunerimo. Ką galvoti apie įvykius Norvegijoje, ar gali būti taip, kad tokios istorijos prasidės mūsų šalyje? Ar tiesa, kad pataisos vaikų teisių apsaugos įstatyme, kurios netrukus gali būti priimtos Seime, taps tuo patogiu įrankiu valdžios pareigūnams kištis į šeimos gyvenimą ir savo nuožiūra atiminėti vaikus?
Įstatymo pataisose smurto apibrėžimas yra labai platus, jis apima ir emocinę bei psichologinę prievartą. Daliai peršasi išvada, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos, pasiremdamos įstatymu, gali atimti vaiką net iš tų tėvų, kurie bara savo atžalas?
Ką apie tai galvoja žmogaus ir vaiko teisių specialistai, kurių nuomonės kol kas niekas nepaklausė?
Portalas lrytas.lt kalbino Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovę Mėtą Adutavičiūtę ir vaikų psichiatrą Dainių Pūrą.
- Kaip vertinate publikacijas, apie nelaimingas lietuvių šeimas, kurių vaikai buvo atimti Norvegijoje ir skubiai įvaikinti norvegų šeimose?
M. Adutavičiūtė: Remiantis šį mėnesį išleista UNICEF ataskaita, Norvegija užima antrą vietą tarp išsivysčiusių šalių pagal vaikų gerovės indeksą po Nyderlandų.
Vaikų laimė ir gerovė rodo, kad šios šalys vykdo veiksmingą vaiko politiką, kad joms pavyksta įgyvendinti „geriausių vaiko interesų“ principą. Abiejose šalyse įstatymu draudžiama bet kokia smurto prieš vaikus forma, įskaitant fizines bausmes. Norvegijoje tai galioja dar nuo 1987 metų, Nyderlandai tokį draudimą priėmė 2007 metais.
Dėl žiniasklaidoje aprašomų istorijų sudėtinga daryti konkrečias išvadas, nes neretai pateikiama ne visa informacija, neišklausius visų pusių, parašant bauginančias, dėmesį traukiančias antraštes.
Pasitaiko atvejų, kai nelabai atsakingai žiūrima į turinį ir visuomenėje nepagrįstai sėjama panika. Vaiko teisių apsaugos tarnybos turėtų dirbti galvodamos, visų pirma, apie vaiko interesus, ir sprendimai dėl vaiko paėmimo iš šeimos negali būti priimami be jokių teisėtų pagrindų. Vaiko paėmimas iš tėvų globos yra paskutinė priemonė, todėl galima daryti išvadą, kad iki tol buvo bandoma teikti pagalbą ir taikyti kitas priemones, kurios nesuveikė – konkrečiau komentuoti negaliu, nes žiniasklaidoje nėra pateikiama visa tam reikalinga informacija.
D. Pūras: Gąsdinant visuomenę, kaip baisu liberalios demokratijos kraštuose, naudojamos klasikinės juodosios technologijos. Iš konteksto išimami pavieniai atvejai, jie pateikiami tendencingai, neišklausius kitos pusės.
Kita vertus, kartais gali būti priimti kontroversiški sprendimai. Visų pasaulio šalių vaikų teisių apsaugoje kartais būna labai sudėtingų istorijų ir dažnai linija tarp dviejų blogybių gali būti labai plona. Palikti vaiką ten, kur yra rizika, kad jis patirs prievartą, yra viena blogybė, kita blogybė – paimti vaiką iš jam įprastos aplinkos ir apgyvendinti kitur. Visų vaikų teisių apsaugos sistemų tikslas yra aiškus – kuo mažiau kištis, kai nereikia, bet tai daryti ryžtingai, kai reikia. Ribą tarp „reikia“ ir „nereikia“ kiekvienas supranta savaip.
Tik matau vieną tragikomišką paradoksą. Vaikų teisių apsaugos lygis Norvegijoje, kaip jį bevertinsi, yra daug kartų geresnis už vaikų teisių apsaugą Rusijoje ar Lietuvoje. Ir staiga prasideda kampanija, kad mūsų vaikus, nuvykusius į Šiaurės šalis, ten skriaudžia. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.
Laikas būtų vis dėlto atsigręžti į save ir visiems kartu pasigilinti, kodėl būtent tokiose valstybėse, kaip Lietuva ar Rusija, ir vaikai, ir suaugusieji jaučiais nelaimingi, kodėl tose valstybėse tiek daug vaikų gyvena globos įstaigose.
Būtent Šiaurės šalyse yra sukurta stipri vaikų teisių apsaugos ir vaikų globos sistema. Ten vaikų teisių apsaugos darbuotojai įsikiša tada, kada reikia įsikišti. Be to, ten visada sudaroma galimybė tėvams, kurie nemokėjo ir negebėjo tinkamai užtikrinti savo vaikų teisių, mokytis tapti kompetentingais tėvais. Deja, mums dar gana toli iki tų kraštų lygio, todėl mokytis iš geresnių niekada ne vėlu. Tik štai nereikia tais geresniais gąsdinti, nes tai atrodo labai tragikomiškai.
- O štai Amerika, sauganti šeimos privatumą, negali būti mums geresniu pavyzdžiu?
M. A.: JAV kartu su Somaliu yra viena iš dviejų paskutinių Jungtinių Tautų šalių narių, neratifikavusių ir neprisijungusių prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Šiuo metu prie 1989 metais priimtos konvencijos prisijungusios 193 šalys, 1995 metais tą padarė ir Lietuva.
JAV - tai šalis, kurioje yra labai daug problemų dėl socialinio ir baudžiamojo teisingumo, kurioje tik 2005 metais Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo panaikinta mirties bausmė nepilnamečiams, ir tik pernai buvo panaikinta galimybė įkalinti nepilnamečius iki gyvos galvos be teisės išeiti anksčiau.
Deja, JAV, jeigu ir gali būti pavyzdžiu kitose srityse, bet turbūt ne vaiko teisių apsaugos. Dėsninga tai, kad UNICEF ataskaitoje dėl vaiko gerovės indekso 29-iose pasaulio šalyse, Lietuva ir JAV yra visai šalia – JAV užima 26 vietą, Lietuva – 27. Prasčiau atrodo tik Latvija ir Rumunija.
Manau, tai nėra šalys, į kurias reikėtų lygiuotis vaiko teisių apsaugos srityje, jeigu siekiame realios vaikų gerovės.
D. P.: JAV iki šiol neratifikavo JT Vaiko teisių konvencijos dėl to, kad šiuolaikiniams vaiko teisių principams priešinasi politikai ir dalis visuomenės. Jie galvoja, kad ši konvencija per daug kišasi į tėvų teisę auginti vaikus taip, kaip jie nori.
Kita vertus, JAV turi neblogus įstatymus ir vaikų teisių apsaugos tarnybas, kurios leidžia net anonimiškai kam nors pranešus įsikišti į privatų šeimos gyvenimą, jei yra bent mažiausias įtarimas, kad vaikas gali patirti prievartą. Įdomu, kad būtent JAV prasidėjo judėjimai už tai, jog suaugusieji pripažintų fizinę, seksualinę, emocinę prievartą prieš vaiką kaip rimtas problemas.
Tik vėliau šie judėjimai persikėlė į Europą. Taigi JAV, palyginti su Lietuva ar Rusija, nors ir su savo ypatumais, taip pat turi žymiai geresnę vaikų globos ir vaikų teisių apsaugos sistemą. Vis tik, atsižvelgiant į kultūrinius niuansus, mums geriau būtų orientuotis į gerąją Europos valstybių patirtį.
- Seimo narių O. Valiukevičiūtės ir R. Šalaševičiūtės pasiūlytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos sukėlė pasipiktinimo audrą. Pradėta kalbėti apie tai, kad šios pataisos sukurs mechanizmą, kuriuo valstybinės institucijos galės šiurkščiai kištis į asmeninį šeimos gyvenimą ir vaiko auklėjimą. Ar yra pagrindo taip išsigąsti?
D. P.: Nematau jokio pagrindo gąsdintis. Jei mes pagaliau Lietuvoje rimtai užsiimsime vaikų teisių apsauga, tai šeimose gyvens ne mažiau, o daugiau vaikų, mažiau vaikų gyvens globos įstaigose. Todėl niekaip nesuprantu, ko čia bijoma.
M. A.: Dalis siūlomų pataisų skirtos įtvirtinti smurto prieš vaiką apibrėžimą ir uždrausti įvairių rūšių ir formų smurtą prieš vaiką pagrindiniame vaiko teisių apsaugos įstatyme.
Šiuo metu Lietuvoje vaikai nėra pakankamai teisiškai apsaugoti nuo smurto – tiek fizinio, tiek psichologinio, pradedant fizinėmis bausmėmis namuose, baigiant seksualiniu smurtu ar patyčiomis internetinėje erdvėje.
Kitos pataisos skirtos tobulinti dabar galiojančią vaikų paėmimo iš tėvų globos ir laikinosios globos nustatymo tvarką – pataisomis siekiama geriau apsaugoti ir tėvų, ir vaikų teises, nes galutinį sprendimą dėl laikinosios globos, įsigaliojus pataisoms, priimtų teismas, kuris, nesant pagrindų laikinai globai nustatyti, galėtų įpareigoti Vaiko teisių apsaugos tarnybą nedelsiant grąžinti vaiką tėvams. Taigi šiomis pataisomis siekiama geriau apsaugoti vaikų ir tėvų teises, tačiau neatsakingai skleidžiant informaciją visuomenei siunčiama priešinga žinia.
Apskritai, teisinė vaiko apsauga Lietuvoje yra skylėta ir neadekvati, o pagrindinis vaiko teisių apsaugos įstatymas yra teisiškai ir morališkai pasenęs. Jau ne vienerius metus institucijos ruošia naują vaiko teisių apsaugos įstatymą, tačiau nesėkmingai, nes siūlomi projektai neatitinka tarptautinių vaiko teisių apsaugos standartų, nesprendžia problemų iš esmės, nesustiprina vaiko teisių apsaugos, o tik įtvirtina dabartinį status quo.
- Cituoju: „Toks įstatymas nė iš tolo neprimena idealizuojamų demokratijos principų, savo prigimtimi jis yra artimesnis totalitariniams režimams, kurie siekia visiškos piliečių kontrolės“ („Kauno diena“ 2013 m. balandžio 29 d.)“. Kaip vertinate tokius vis dažniau girdimus žodžius? D. P.: Toks įspūdis, kad kai kurie žmonės Lietuvoje mėgsta gydytis tuo, kuo mūsų visuomenė yra sunkiai susirgusi.
Nuo ankstesnių laikų Lietuvoje išlikusi liguista priklausomybė nuo prievartos kultūros. Nuo jos kenčia ne tik vaikai ir moterys. Kenčia ir vyrai, kuriems primestas šiurkštaus, emocijų neturinčio, niekada neverkiančio individo vaidmuo. Tas vaidmuo trumpina vyrų gyvenimus, skatina girtauti ar žudytis.
Būtent iš totalitarinės sistemos, grįstos prievarta ir bejėgiškumu, ateina tos mūsų visuomenės bėdos. O remiantis sveikiausių kraštų pavyzdžiais (daugybė tyrimų rodo, kad tarp sveikiausių visuomenių yra mūsų Šiaurės šalių kaimynai), sukeliama jokios logikos neturinti panikos ataka.
M. A.: Siūlomomis pataisomis siekiama veiksmingiau apsaugoti vaikus nuo smurto. Tai labai demokratiška iniciatyva, nes laisvoje, demokratinėje visuomenėje visi žmonės – ir suaugę, ir vaikai – turi teisę būti laisvi nuo bet kokio smurto.
Žmonės tikrai gali reikšti visokias nuomones, bet nežinau, ar visas nuomones apskritai reikėtų kažkaip vertinti, ypač tokias radikalias, kraštutines ir iracionalias.
Negerai, kai visuomenėje bandoma sėti paniką bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina, nesusimąstant apie pasekmes, šiuo atveju net demonizuojant vaikus, paverčiant juos kažkokiais nesuvaldomais monstrais. - Daug tėvų baiminasi, kad smurto apibrėžimas įstatymo pataisose yra per daug platus, kad vaikai iš tėvų gali būti atimti vien dėl pabarimo. Ar šis nuogąstavimas turi pagrindo? M. A.: Barimas gali prilygti emocinei ar psichologinei prievartai prieš vaiką, bet gali ir neprilygti, manau, tai yra laipsnio dalykas ir kiekvieno individualaus atvejo įvertinimo dalykas.
Smurto prieš vaiką draudimas įtvirtinamas ne tam, kad būtų nubausta kuo daugiau tėvų, ir ne tam, kad iš jų būtų atimta kuo daugiau vaikų.
Jeigu tokio aiškaus draudimo nėra, nėra ir tinkamų paskatų vykdyti smurto prieš vaikus prevenciją, ugdant pozityvios tėvystės įgūdžius, teikiant pagalbą ir paramą šeimoms, kurioms tos paramos reikia. Dabar valstybė tą daro tik formaliai - reali pagalba tėvams, susiduriantiems su problemomis auginant vaikus, nėra teikiama.
D. P.: Šių pataisų tikslas – ne atimti vaikus iš tėvų, o pasiųsti aiškią žinią, kad vaikų mušti ar kitaip skaudinti vaikų (t. y. taikyti bet kokią prievartą) negalima. Pirma, jie taip pat yra žmonės, o antra, mušimas ar bet kokia kita prievarta tik didina problemas, o ne jas sprendžia. Šios įstatymo pataisos reikalingos dėl to, kad Lietuvoje dar daug žmonių įsitikinę, jog prievartos taikymas reikalingas patiems vaikams.
Tokias nuostatas būtina keisti, ir minėtos įstatymo pataisos būtų viena iš viso komplekso priemonių.
- O gal galima išgyventi be šių pataisų? M. A.: Ne, negalima. Manau, kad ir taip per ilgai gyvenome be Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, ir toks delsimas bei abejingumas kainavo ne vienos moters, vaiko ir vyro gyvybę. Per ilgai gyvename be veiksmingo vaiko teisių apsaugos įstatymo.
Tai rodo, kad vaikai mūsų šalyje tiesiog nėra prioritetas. Lietuvoje gyvūnai turbūt yra geriau apsaugoti nuo žiauraus suaugusiųjų elgesio nei vaikai. Pavyzdžiui, įstatymu draudžiama gyvūnus tyčia gąsdinti arba sąmoningai jų neprižiūrėti, taip pat draudžiamas gyvūnų mokymas ir dresavimas, sukeliant jiems skausmą ir baimę, naudojant dirbtinai žalojančias ar skausmą, kančią sukeliančias priemones.
Tai, kad vaikų apsauga nėra geresnė nei gyvūnų, rodo, kad vaikas tiesiog nelaikomas visaverčiu žmogumi, visaverčiu teisiniu subjektu. Tai yra tokia neadekvati situacija, kurią net sudėtinga racionaliai įvertinti.
D. P.: Bet kokia dviprasmybė šiuo klausimu skatina ir toliau vešėti prievartos kultūrą, todėl gyventi toliau be šitų pataisų reikštų tam tikrą kapituliaciją prieš smurto kultūrą. Yra nuomonių, kad kol didelė dalis tėvų vaikus vis dar muša, negalima priimti tokių pataisų, reikia palaukti, kol pasikeis visuomenė. Tai labai ydingas mąstymas, nes taip laukiant niekas nesikeis.
Dar yra nuomonių visuomenėje, kad šis įstatymas būtų perteklinis, nes ir taip Lietuvoje yra įstatymų, kurie draudžia smurtauti. Bet dabar akivaizdu, kad daug žmonių Lietuvoje (tarp jų – ir žinomų visuomenės veikėjų, Seimo narių) šlovina prievartos kultūrą ir fizines bausmes prieš vaikus vadina tautiniu paveldu, mūsų nacionalinių vertybių dalimi. Jau vien tai rodo, kad pataisas privalome priimti kuo greičiau.
