Ilgai Lietuvoje negalėjusi rasti kito darbo, slegiama skolų naštos ir artėjant 60-ajam jubiliejui, vieną 2006-ųjų dieną Lietuvos rašytojų sąjungos narė susikrovė lagaminą ir išvyko į Didžiąją Britaniją.
Londone moteris gyvenimą pradėjo nuo nulio. Po pusmečio iš paskos atsekė vyras Benediktas Jurgelevičius, su kuriuo santuokoje jau išgyventa per 40 metų.
Kas buvo svarbu, nebeteko reikšmės
„Turiu daug reikalų Lietuvoje, susirašinėju, kalbuosi telefonu, be to, vis nuolat ką nors lietuviškai rašau – noveles, eilėraščius, romaną, vadinasi, ir galvoju lietuviškai. Lietuviškai tvarkau savo butuką, lietuviškai gaminu maistą, lietuviškai skalbiuosi, mezgu, lietuviškai pervelku patalynę, naudoju lietuvišką raidyną savo kompiuteryje, netgi rengiuosi lietuviškai, – pasakoja rašytoja. – Daug ką (jei tik ne viską) namie darau taip, kaip kažkada išmokau iš mamos ar iš gyvenimo. Negalvodama, tiesiog automatiškai.“
Tačiau apsigyvenus Londone, iš moters gyvenimo išnyko ilgi pokalbiai su draugėmis, susiskambinimai vien dėl noro pasikalbėti, visokie pasipasakojimai ir išsipasakojimai, nuoširdūs ilgi pokalbiai su dukra, diskusijos Kūrybinio rašymo grupėse su studentais, paskaitos.
„Londone neegzistuoja niekas, kas turėjo reikšmę Lietuvoje. Tai reiškia, kad čia man tenka galvoti kitaip, kalbėti kitaip, dirbti kitaip, gyventi kitaip. Kitaip rūpintis savimi, kitaip tvarkyti reikalus, kitaip kalbėti telefonu, skaityti kitas knygas, žiūrėti kitą televiziją, mokytis svetimos kalbos pagrindų, rašyti angliškai, netgi meldžiuosi čia kitaip nei Lietuvoje...
Daugelį dalykų (jei tik ne visus) esu priversta daryti galvodama, sąmoningai. Nieko negaliu daryti automatiškai, nes niekada man dar neteko nei to išmokti, nei taip gyventi, kaip dabar gyvenu... “
Naujovės kelia siaubą
„Lyg ir atsirado daug laisvos vietos naujam mąstymui... Bet kartu atsirado ir pasipriešinimas. Labai nenoriu jo įsileisti, to kito mąstymo... Dėl to, kad jis toks naujas, neįprastas, nepatogus, nesklandus“, – atvirauja naują gyvenimo puslapį svečioje šalyje atvertusi lietuvė. Ji prisipažįsta, kad naujovės jai kelia siaubą.
„Mano pasaulio suvokimas taip ir liko stovėti ant sunkių žemaitiškų pamatų. Viduje tarsi viskas gerai - mintys, vaizduotė, visoks vidinis gyvenimas juda-kruta intensyviai ir sparčiai. Tačiau kai man prireikia savo vidų jungti su išoriniu pasauliu - esu lėta, rambi, sunkiasvorė, susikausčiusi, ir tiek. Nemoku žaibiškai perjungti savęs, nemoku pakankamai greitai persikūnyti. Tai pats didžiausias mano trūkumas.
Tačiau, vėlgi, man patinka kažką pradėti nuo pat pradžių, nuo pat absoliutaus nieko, ir palengva auginti, puoselėti, kol tik tas kažkas užaugs, sustiprės ir taps savarankiškas“, - dėsto rašytoja.
Anglų kalba – lyg siuvimo mašina
Ji kažkada aptiko Liudwigo Wittgensteino pamokymą, kad į sakinį reikia žiūrėti kaip į instrumentą, o į sakinio prasmę – kaip į to instrumento įdarbinimą, ir užstrigo ties tuo pamokymu. „Man lietuvių kalba Lietuvoje buvo puikus instrumentas. Tarsi šmaikšti nedidelė adata su erdvia skylute. Aš taip lengvai su ja darbavausi – galėjau su tuo savo instrumentu apmesti ir atausti, paskui viską išversti, o po to persiūti viską nuo pradžios iki galo blogąja puse į viršų... O dabar… Vietoje adatos turiu kažką nepaslankaus, kas man turėtų labai praplėsti gyvenimą ir suaktyvinti sąmonę, bet kol kas… Manau, kad įsigijau siuvimo mašiną. Ot, išmoksiu siūti su ta mašina, va tada ir pajusiu nenuspėjamą būties perjunginėjimo lengvumą!“ - tikisi M. Jurgelevičienė.
Užsimiršta ir gimtoji kalba
Paklausta, ar pastebi pokyčių išeivių kalboje, M. Jurgelevičienė prisiminė 1984 metus. Rašytojos tėvo draugas Juozas Končius po 40 metų atvažiavo pasisvečiuoti į Lietuvą. Jis buvo baigęs Ilinojaus universitetą (JAV), turėjo pedagogikos magistro laipsnį ir Čikagoje kažkurioje mokykloje dėstė prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas – buvo kalbų specialistas.
Marijai buvo labai įdomu jo paklausti, ar pasikeitė lietuvių kalba. Jis pasakė, kad neįtikėtinai smarkiai pasikeitė ir kad ypač jam ausį rėžia įvairiausios rusiškos intonacijos, pati kalbėjimo maniera ir, aišku, žodynas, kuris esąs labai paveiktas rusų kalbos.
„Tuo tarpu mums atrodė, kad jo paties lietuvių kalba yra paveikta anglų kalbos. Kalbėjo jis su akivaizdžiu anglišku akcentu, pristigdavo lietuviškų žodžių... Mes tuomet svarstėme, kaip būtų, jei jis grįžtų... Ar jo tartis atsistatytų, ar jis niekada taip ir nebepagautų tų per laiką pakitusių intonacijų“ – prisimena rašytoja.
Kartą filosofas Algis Mickūnas per televiziją pasakojo, kad norėdamas įsitvirtinti, gauti pilietybę ir pradėti normaliai gyventi, nuėjo tarnauti į Amerikos kariuomenę ir dalyvavo Vietnamo kare. Paskui įstojo į universitetą, mokėsi...
Per keletą nepaprastai intensyvių ir sunkių metų jis visiškai pamiršo lietuvių kalbą. Kai buvo pakviestas pasisakyti Santaros-Šviesos konferencijoje, turėjo daug vargo, ruošėsi kalbėti lietuviškai apsidėjęs žodynais... Tačiau vis tiek kalbėjo labai sunkiai. Tiesa, paskui, ilgiau pabendravęs su lietuviais, vėl viską prisiminė.
M. Jurgelevičienė pastebėjo: kai kalbasi su draugėmis, kurios ilgai gyvena Amerikoje, Australijoje ir visiškai nekalba lietuviškai, jos staiga pritrūksta lietuviškų žodžių, staiga užstringa jų lietuviškoji atmintis. Angliškai bus taip ir taip, o kaip lietuviškai?
Virginija Dičiūtė, kuri Oksforde baigė magistro studijas, sakė, kad po pusmečio jau ėmė justi visokiausius leksikos sutrikimus. Tarimas irgi pakito.
Pašnekovė mano, kad nevartojama kalba, net ir gimtoji, gali būti pamiršta, o jei ji vartojama kartu su kokia nors kita kalba, tai vis tiek neišvengiamai kinta.
„Kai atvažiavau į Angliją, apsigyvenau Rytų Londone, kur lietuvių bendruomenė labai didelė. Bendruomenės didumas stumia žmones į izoliaciją. Jie turi daug galimybių dirbti vieni pas kitus, gyventi vieni pas kitus, bendrauti vieni su kitais ir taip visiškai neišmokti anglų kalbos“, - pastebi M. Jurgelevičienė. Žemaitiškai kalbėdavo tiktai nuo Kryžkalnio
Paskui lietuvių rašytoja persikėlė į Vakarų Londoną. Dirbo fabrike, kur lietuvių ir lenkių buvo apstu. Beveik niekas nemokėjo gerai angliškai. Nes be to buvo galima puikiausiai apsieiti.
Marijai teko dirbti ir vien tik angliškai kalbančių žmonių aplinkoje. Tokiomis sąlygomis iš pradžių būna tikrai labai sunku, bet niekur nedingsi, todėl labai greitai mokaisi. Rašytoja ne kartą girdėjusi lietuvius su pasididžiavimu sakant, kad jie moka kalbėti angliškai, nes dirba su anglais.
„Aš juos suprantu. Mokėti anglų kalbą čia yra tiesiog mirtinai reikalinga. Tai garantuoja jei ne didelę, tai bent jau daug didesnę laisvę, – įsitikinusi jau ir angliškai kurianti rašytoja. – Man anglų kalba vis dar tebėra pats didžiausias gyvenimo tikslas, todėl reikalauja neišpasakytai rimto dėmesio ir milžiniško energijos kiekio.“
M. Jurgelevičienė prisiminė susitikimą su buvusios kolegės Dalios Staponkutės dukterimi Elektra, studijuojančia kino efektus kažkur netoli Londono. Gioteburgo (Švedija) aerouoste juodvi kalbėjosi gal porą valandų kartu laukdamos lėktuvo.
„Ji gražiausiai kalba lietuviškai. Man net sunku patikėti savo ausimis. Juk lietuviškai ji bendrauja tik su mama, su visais kitais – graikiškai, o jau ketverius metus studijuoja angliškai, – stebisi išeivė. – Ji svajoja dirbti Šiauliuose, dėstyti kino efektus. O kaip su kalba? Ar pakaks lietuviškų žodžių dėstymui? Ji sako, kad susitarė, jog terminus ir kitokius svarbius dalykus aiškins angliškai.“
Išeivė sakosi dažnai patirianti visiškai nenuspėjamas sąmonės transformacijas. „Kartą anglikonų bažnyčioje, kurią lankiau, pasisakiau, kad labai gerai moku rusiškai. Ten buvo viena lenkė, irgi vardu Marija, kuri mokėjo rusiškai, ir pasiūlė pasikalbėti. Ji manęs paklausė kažkokių paprastų dalykų, ir aš negalėjau prisiminti nė žodžio rusiškai... Tarsi visiškai nemokėčiau tos kalbos.“
„Jau tikrai pakankamai gerai moku buitinę anglų kalbą, – prisimena kitą nutikimą lietuvė. – Parduotuvėje ant suknelės nebuvo kainos. Paklausiau darbuotojo. Jam pasakius,supratau, kad šešiolika svarų. Užmokėjau kortele. Kai atėjo sąskaita, paaiškėjo, kad užmokėjau šešiasdešimt. Paklausiau pati savęs: ar būčiau pirkusi suknelę, jei būčiau teisingai supratusi jos kainą? Paaiškėjo, kad vis tiek būčiau pirkusi. O gal ir ne... Gal būčiau tik labai norėjusi, bet nepirkusi – būčiau neleidusi sau... Išeitų, kad pasąmonė kažkaip apgaudinėja protą...“
Iš Šilalės rajono Kaltinėnų apylinkių kilusi rašytoja kažką panašaus gali prisiminti ir iš gyvenimo Lietuvoje.
„Jaunystėje, kai susitikdavau buvusias klasės drauges, studijavusias Kaune ir Vilniuje, smagiai pasijuokdavom, kad žemaitiškai vėl „mokam“, kai atsiduriam ties Kryžkalniu. Iki Kryžkalnio kalbėdavom vien tik „lietuviškai“, – stebisi Marija. – O nuo Kryžkalnio staiga kažkas tarsi atsidaro savaime, atšoka kažkoks skląstelis – vėl mokam!
Ar tai reiškia, kad maždaug nuo Kryžkalnio pradėdavom galvoti žemaitiškai, žemaitiškuoju mąstymo būdu, nes pradėdavom „repetuoti“ būsimą susitikimą, pasisveikinimus, pasakojimus apie tai, kaip sekasi?.. O gal tai reiškia, kad mes pačios sąmoningai blokuodavom žemaičių kalbą, kad neišsiskirtume iš bendramokslių, kad nesijuoktų, nepradėtų pravardžiuoti ir pašiepti?“
Dabar M. Jurgelevičienė jau išmoko šiek tiek greičiau „persijungti“ mąstymą iš vienos kalbos į kitą. Kartais namo valdytojas lenkas, mokantis kelias kalbas, tarp jų ir rusiškai, užsinori su Marija pasikalbėti, kai ši nueina mokėti už nuomą.
Jai smagu save sekti: „Panašiai kaip tas ratas, kuris sunkiai girgžda pradžioje, bet paskui įsivažiuoja, taip ir aš. Pradžioj sunkiai, bet paskui galiu kalbėti ir kalbėti nesustodama... Galiausiai pajuntu, kaip man smagu, kaip lengva...“
Malonumas rašyti angliškai
„Rusų kalba yra savotiška – sakyčiau, žaisminga. Anglų kalba kitokia. Ji tarsi rimtesnė, solidesnė. Dalykinė labiau, – samprotauja rašytoja. – Kadangi daug skaitau angliškai (ir tikrai nemažai rašau), laikui einant, ėmiau jausti, kad imu patirti tos kalbos patogumą rašydama esė – greičiau randu taiklius žodžius ir posakius. Tekstas tampa tarsi stamantresnis, tvirtesnis.
Kartą savo dukrai juokais pasakiau telefonu, kad angliškus esė man pavyksta daug įdomiau ir solidžiau parašyti nei lietuviškus. Ji negalėjo patikėti tuo. Bet tai tikra tiesa – taip man yra.
Jau minėtas L. Wittgensteinas yra pasakęs: „Jei liūtas mokėtų kalbėti, mes negalėtume jo suprasti.“ Jis buvo įsitikinęs, kad kalba egzistuoja ir funkcionuoja pačiame mąstymo paviršiuje. Kalba yra socialinis reiškinys. Žodžių prasmės atsiranda bendraujant ir yra susitarimo reikalas. Jis sakė: nereikia ieškoti žodžių prasmės kažkur suvokimo gelmėse, nes privati kalba neegzistuoja. Žodžiai turi prasmę vien tik „gyvenimo tėkmėje“ („only in the stream of life“).
Labai pavydžiu tiems, kurie lengvai permėto savo mintis iš vienos kalbos į kitą, gali kalbėti iš karto keliomis kalbomis su keliais pašnekovais... Man atrodo, kad tai – vos ne iš fantastikos srities...“
Rašys taip, kad nereiktų versti
M. Jurgelevičienė prisiminė dar vieną savo gyvenimo pakeleivį – buvusį kolegą Šiaulių universitete Gintautą Saulį, kuris per keletą metų išmoko švedų kalbą. Paklaustas, ar švedai jaučia jo akcentą, atsakė: „Kai kalbu, aišku, kad jaučia, tačiau kai rašau, jie visai nesupranta, kad aš – ne švedas.“
„Šis jo pasakymas mane labai įkvėpė – juk man reikėjo anglų kalbos ne tiek kalbėjimui, kiek rašymui, – prisipažįsta rašytoja. – Laikas ėjo, aš nesulaikomai senau, o kad kas nors kada nors Lietuvoje sugalvos mano knygas versti į kitas kalbas, neturėjau jokios vilties (nėra kito kelio rašytojui – tik tapti verčiamu autoriumi).
Todėl nusprendžiau: jei kiti išmoksta, ir aš galiu. Tiesa, kitas mano didysis įkvėpėjas buvo Leonidas Donskis, kurio gyvenimo modelis man, visais aspektais žvelgiant, yra nepriekaištingas ir sektinas.“
Vidurinėje, o paskui ir aukštojoje Marija mokėsi vokiečių. Užsienio kalbų pamokų buvo nedaug. Prieš atvažiuodama į Londoną lietuvė buvo taip gerai iškalusi anglų kalbos gramatiką, kad koledže sunkiausius pratimus atlikdavo visiškai be klaidų, tuo nepaprastai stebindama savo jauną anglų kalbos mokytoją, kuris sakydavo, kad net ir pats gal be klaidų kai kurių pratimų nepadarytų.
Tačiau kalbėjo ji labai blogai ir beveik nieko nesuprato.
Vis dėlto Marija prisipažino, kad jai kartais patinka ir nesuprasti kalbos, nepersijungti: „Kai būnu Briuselyje, man labai miela, - fone teka prancūziška ar olandiška kalbos upė. Ar dar kokia nors daniška ar švediška. Gera gyventi lyg sapne, lyg judančiame paveiksle. Kažkas vyksta, kažkoks gyvenimas, bet manęs jis neliečia. Aš ne iš tos operos. Aš tarsi sapnuoju...“
