Šeštadienį šeštą kartą Lietuvoje rengiamos švarinimo projekto „Darom“ talkos. Prie tvarkymo akcijos žada prisidėti tūkstančiai kauniečių.
Savanorius projekto organizatoriai šiemet pakvietė švarinti ne tik miestų kiemus, gatves, parkus, bet ir miškus.
Nuolatinis Kauno tvirtovės teritorijoje įrengtų fortų ir parkų švarinimo talkų dalyvis, studijų apie miestų viešųjų erdvių tvarką bei estetiką rengėjas, gamtos mokslų daktaras R. Budriūnas tvirtina, jog daugėja gyventojų, kurie jau įprato rūšiuoti atliekas, rūpintis aplinkos švara ir tvarka.
Tačiau tie, kurie nesusimąstydami miestą skandina šiukšlėse, privalo sulaukti griežtų sankcijų.
– Kaip vertinate iniciatyvą surengti vienos dienos aplinkos gražinimo akciją „Darom“? Ar tai nėra vien parodomasis renginys?
– Tai nėra kokia nors nauja, vos šeštus metus skaičiuojanti akcija. Ji turi labai senas tradicijas. Keičiantis laikui švarinimosi diena vis kitaip pavadinama. Anksčiau žmonės tvarkymosi dienas rengdavo prieš Velykas ar Jurgines, sovietmečiu buvo organizuojamos lenininės talkos. Dėl gamtos sąlygų tai dažniausiai būdavo daroma balandį, kai nelikdavo sniego. Paprastai masinis švarinimasis vykdavo šeštadienį. Todėl kažkuo neįprastu šiųmetės akcijos organizatoriai nenustebino.
– Ar vienos dienos pakanka, kad iš gatvių, parkų ir pamiškių būtų surinktos po žiemos atsiradusios krūvos šiukšlių?
– Daugelis įmonių ir organizacijų švarinti miesto erdves pradėjo gerokai anksčiau. Tai sveikintinas pavyzdys, nes per vieną dieną ar pusdienį iškuopti viso Kauno neįmanoma net ir tūkstančiams savanorių.
Manau, kad šiandieninė akcija „Darom“ turėtų būti lyg baigiamasis švarinimosi laikotarpio akordas. Ji turėtų tapti švente, kurios metu būtų baigiami švarinti nesutvarkyti plotai. Po akcijos talkininkai neturėtų kuo skubiau skirstytis po namus, o drauge pabūti gražioje gamtoje, pasigėrėti aplinka.
Akcijos organizatoriai privalo suburti ne tik kuo didesnį tvarkdarių būrį, bet ir rimtai pasirūpinti, kad šiukšlės būtų išvežtos kuo skubiau. Ligi šiol jiems tai ne visada puikiai sekėsi.
– Akcijos dieną kauniečiai buriasi ne į iš anksto numatytose erdvėse organizuojamas talkas, bet tvarko savo kiemus ar gatves. Žmonės tikisi, kad jų surinktomis atliekomis taip pat pasirūpins akcijos „Darom“ rengėjai, tačiau to nesulaukia, o šiukšlynai akis bado kone savaitėmis. Ar tai neiškreipia visos projekto idėjos?
– Kiek žinau, akcijos organizatoriai šiukšles krauna tam tikrose vietose, iš kurių jas turi išvežti šiukšliavežiai. Po privačių teritorijų švarinimo iniciatyvų, kurių metu neretai puolama tvarkyti ir nuosavų garažų ar sandėlių, atliekų išvežimu dažnai niekas nesirūpina. Žmonės nori, kad jų atliekas išvežtų kažkas kitas, todėl jas sukrauna šalia pagrindinių miesto gatvių. Tai neteisinga ir nuostabą kelianti nuostata.
– Kas skatina žmones tvarkyti savo namus ir aplinką, tačiau vos peržengus nuosavą erdvę šiukšles mesti ar krauti kur papuola?
– Tokius elementarios kultūros stokojančius žmones vadinu socializmo grynuoliais. Ir nesvarbu, kokio jie amžiaus – paaugliai, jaunuoliai ar subrendę žmonės. Didžiausia bėda, kad aplinką jie suvokia, kaip „mano“ ir „ne mano“.
Tai, kas yra „mano“, jie tvarko ir kartais net skrupulingai. O tai, kas už nuosavos teritorijos, jų manymu, yra lyg ir niekieno. Todėl net šalia prabangių namų su išpuoselėtais ir sutvarkytais kiemais galima pamatyti padangomis, rakandais ir buitinėmis atliekomis apverstas erdves.
– Į aplinkos tvarkymą įtraukiama vis daugiau jauno amžiaus kauniečių. Gal tai padės ateityje turėti gerokai švaresnį miestą?
– Labai gerai, kad jaunimas tvarko parkus ar teritorijas aplink savo mokyklas. Surinkus maišus šiukšlių ne vienam vaikui tikriausiai nesinorės toje vietoje šiukšlinti.
Tačiau auklėjimas prasideda šeimoje, kur vaikai stebi ir kartoja tai, ką daro suaugusieji. Tėvai turbūt net nepagalvoja, jog rūkydami ir iš važiuojančio automobilio pro langą berdami cigaretės pelenus ar išmesdami nuorūką savo atžaloms rodo blogą pavyzdį. Juk vaiko pasąmonėje šis veiksmas užsifiksuoja kaip atsikratymas šiukšlėmis ten, kur papuola.
Labai svarbu nuo mažens ugdyti vaiko sąmoningumą. Jei pavyks išmokyti mažylį bet kur nemesti saldainio popierėlio, ūgtelėjęs jis nepaliks skardinės ar plastikinio butelio, o užaugęs greičiausiai neveš šiukšlių į pakeles ar pamiškes.
– Žvalgantis po Kauną daugelyje vietų, ypač žaliosiose zonose, styro krūvos šiukšlių. Šiandien jų gerokai sumažės, tačiau netrukus vėl atsiras. Jei nepavyksta išugdyti kauniečių sąmoningumo, galbūt reikia imtis kokių nors griežtų priemonių?
– Kad ir kiek kalbėtume apie vis sąmoningesnę visuomenę, labai gerų rezultatų be baudų sulaukti turbūt nepavyks. Daugelis išsivysčiusių valstybių švaresnės tapo po to, kai už šiukšlinimą atsirado didelės baudos. Vokietijoje teko matyti užrašą, kad už šiukšlių mėtymą gresia 500 eurų (apie 1,75 tūkst. litų) bauda.
Patikėkite, aplinkui nebuvo matyti nė vienos šiukšlės. Jei atliekas automobiliais vežantys į miškus, palaukes ar pakeles būtų gaudomi ir baudžiami konfiskuojant transporto priemones, tos erdvės tikrai taptų švaresnės.
– Galbūt kauniečių nereikėtų vadinti išskirtinėmis nevalomis, nes pasidairius po Europos didmiesčius renginių metu net pagrindinėse aikštėse pūpso krūvos šiukšlių?
– Kodėl masinių švenčių ir susibūrimų metu žmonės meta skardines ar plastikinius butelius kur papuola, kai aplink daugybė šiukšliadėžių, sunku paaiškinti. Tačiau Europos didmiesčiuose tvarkymo tarnybos dirba labai uoliai. Po kelių valandų aikštės ir gatvės būna švarios. Po renginių gerai dirba ir Kauno tvarkdariai. Jiems priekaištų neturiu.
Pasikartosiu sakydamas, kad baisiausia yra tai, jog žmonės sukrauna didžiausius maišus šiukšlių ir verčia už tvoros ar veža į mišką. To išsivysčiusiose Europos valstybėse tikrai nematau.
