Čia aš apie sostinėje, prie Jono Pauliaus II gimnazijos, galimai siautėjusį bebrą, kuris ankstyvą rytmetį galimai užpuolė katiną. Ir gal net galėjo kelti grėsmę galimai į gimnaziją ryte turėjusiems eiti vaikams, bet buvo sulaikytas ir keturiolikai parų uždarytas į kačių areštinę.
Karštligiškai maigydamas televizoriaus pultelį perbėgau per kanalus, bet nė viena lietuviška televizija tiesiogiai šios sukrečiančios dramos netransliavo. Liurbiai. Praleido šitokią progą prikaustyti mus prie ekranų, gyvai parodyti, kaip vyko gelbėjimo operacija. O kai nėra tiesioginio vaizdo, paskui bus galima manipuliuoti, atsiras teigiančių, kad bebras niekam nekėlė grėsmės, o jo sulaikymas yra perteklinis jėgos demonstravimas.
Jau popiet interneto socialiniuose tinkluose pasklido tamsokos, nelabai ryškios ir nespalvotos nuotraukos, kuriose gimnazistiško amžiaus merginos laikė plakatus „Laisvę bebrui!“ Pasklido kalbos, kad Vilniaus sanitarinėje tarnyboje „Grinda“ jokio bebro jau nėra, žmonės juodais kostiumais ir tamsiais akiniais, parodę prižiūrėtojams kažkokius labai slaptus dokumentus išsivežė jį nežinoma kryptimi. Atsirado mačiusiųjų, kad bebras buvo apsvaigintas psichotropinėmis medžiagomis, o jo agresyvumą paliudijusio taksisto niekas nebegalėjo rasti.
Klausiu savęs, ar galėjo nutikti kitaip šalyje, kur kasdien pažeidžiamos paprasto žmogaus teisės į orų gyvenimą iš socialinės pašalpos be priverstinio darbo? Kur švarų vandenį klanas užsimojo apnuodyti skalūnais, o mūsų vaikus - atimti ir parduoti juos įvaikinti trokštantiems užsienio pedofilams. Kur negailestingai puolama paprastų žmonių balsus galvose girdintys Sveikatos ir Ūkio ministrai, o ligų iškankintas Viktoras tampomas po teismus. Bebras čia neturėjo jokių galimybių būti deramai apgintas ir įrodyti savo tiesą.
Ne atsitiktinai juk jis sulaikytas buvo tuomet, kai prisiartino prie gimnazijos. Izoliuoti jaunimą nuo pirmykštės gamtos, nuslopinti visus ryšius su protėvių žeme jie siekia jau seniai. Pradėdami nuo gimimo ligoninėje, kur veidus užsidengę žmonės baltais chalatais paima kūdikius ir nežinia ką su jais daro. Paskui per privalomus skiepus jie bando pakeisti vaikų prigimtį. Ir persekioja tuos, kas bando viso to išvengti - gimdyti tvartelyje, kaip pavaizduota Prakartėlėje, ir leisti vaiko organizmui pačiam įveikti užkrečiamas ligas.
Iki gimnazijos jie dar turi galimybę plauti vaikams smegenis darželyje, pradinėje ir pagrindinėje mokykloje, organizacijose, vadinančiose save visuomeninėmis, bei pasauliniu sąmokslu įtariamų organizacijų lėšomis finansuojamuose būreliuose. Jie jau būna paversti priklausomais nuo interneto socialinių tinklų, jaučia stiprią abstinenciją, kai išsijungia mobilusis telefonas, bet dar gali atrasti tiesą ir sugrįžti į gamtą, jei tik patirtų tiesioginės akistatos su ja sukrėtimą. Ar paprastas lietuviškas bebras galėjo tai padaryti?
Tuomet kai kapitalistinė sistema sugebėjo nuslopinti darbininkų klasės revoliucingumą, suteikdama jai socialines garantijas, įtraukdama į vartojimo skolon vergiją ir pasotindama banaliomis pramogomis, kažkas dar vylėsi, jog revoliuciją gali sukelti labiausiai nuskriaustos visuomenės marginalų grupės. Dabar ir anie nuvylė.
Bet liko viltis, kad pakeisti pasaulį gali pavienis sukrečiantis herojaus veiksmas. Kodėl ne bebro? Laukinis, pasišiaušęs, pageltusiais dantimis - jis yra tikrojo mūsų amžiaus herojaus inkarnacija. Skvoterio, nebijančio vien savo valios nutartimi ateiti ir pasiimti, kas jam priklauso. Susigrumti su kastruotais miestiečių katinais.
Artimiausiomis dienomis pamatysime, ar jo auka turėjo kažkokią prasmę, ar pažadino tuos, kas dar gali būti pažadinti. Po tetos Neringos pabėgimo tai yra netikėtai sužibusi nauja viltis. Taip jau būna, kad visiškoje tamsybėje išsigelbėjimas ateina iš ten, iš kur jo mažiausiai tikimės ir net ne per pilnatį.
Kas žino, gal tai dvasingų akių merginai, kuri pirmoji viešai išplatino savo nuotrauką su plakatu „Laisvę bebrui!“, bus statomi paminklai miestelių aikštėse, rašomos knygos ir kuriami filmai? O gal rytoj neprisiminsiu, kad tai parašiau.
